Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Advento rekolekcijos (2007-12-22 – 23)

Paskelbta: 2007-12-28

 

 Šiais metais Advento rekolekcijas pravedė monsinjoras Artūras Jagelavičius. Septynerios šv. Mišios, septyni gilūs, pamokantys, kviečiantys atsiversti, persikeisti ir iš esmės pasiryžti naujam be nuodėmės gyvenimui.

Pirmąjį pamokslą pavadinau – žmonėse paklydusios nuodėmės. Pagrindinė mintis – Kristaus žodžiai: „Neteiskite ir nebūsite pasmerkti, atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6,37).
        Monsinjoras kalbėjo apie apkalbas. “Sunku atrasti žmogų, kuris suvaldytų savo liežuvį” - sakė A. Jagelavičius, - „tačiau kaip dažnai žmogus tai nelaiko nuodėme“.

Antrąjį pamokslą pavadinau – neturėk kitų Dievų, tik mane vieną.
         Tai pirmasis Dievo įsakymas. Kaip dažnai žmogus nusikalsta šiam įsakymui garbindamas stabus, burtus, pasitikėdamas horoskopais, magais. Dažnai mano, kad pasikabinęs kryžių, jau bus apsaugotas nuo viso blogio. Kodėl žmogus renkasi tokį kelią, kodėl nepasitiki Dievu , o ieško paguodos kitur? Šiuos poreikius skatina žmogaus godumas, klastingumas, siekimas pasipelnyti. Tačiau ne nuo to priklauso žmogaus ateitis, bet nuo atsivertimo, pasitaisymo.
        Kristus sakė: „Jei neatsiversite – pražūsite, kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5,29).

Trečiąjį pamokslą pavadinau – mylėti taip, kaip Kristus mylėjo mus.
       Pagrindinė mintis – kad kuo nors pasektume, kam nors aukotumėmės, už ką nors atiduodame gyvenimą, mes turim jį mylėti.
          Pamoksle monsinjoras pateikė keturiolika savybių, kurios apibūdina mūsų Išganytoją.
          Pirma – turi blogą atmintį, nes pamiršta nuodėmes ir viską dovanoja.
          Antra – nemoka matematikos, nes dėl vienos paklydusios avies paliko 99-nias. Jis sako, kad danguje vienas nusidėjėlis brangus lygiai taip pat kaip 99 teisieji.
          Trečia - Jis nežino logikos. Priminė apie moterį, pametusią vieną drachmą iš dešimties. Argi logiška naktį ieškoti to vieno drachmos, o suradus - iškelti vaišes kaimynams? Tačiau Jis pasiteisina: „Šitaip džiaugsis Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15,10).
          Jėzus – blogas politikas, keistai besielgiantis su savo mokiniais. Jei šiandien balotiruotųsi, tai pralaimėtų rinkimus. Vietoj to, kad žadėtų gražią ateitį, Jis sako: „ Jei kas nori eiti paskui mane teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. (Mt 16,24)
         Jėzus visai nežino ekonomikos ir finansų. Prisiminkime apie samdytus darbininkus. Visi, nepaisant darbo valandų, gavo po vieną denarą.
        Blogiausia tai, kad Jis valgo ir geria su nusidėjėliais. Jis nemėgsta masių, jam patinka maži skaičiai, priešingai nei žmogui.
       Jėzus būtų blogas dėstytojas, nes pats pasako atsakymą, jei nori įeiti į Dievo Karalystę – laikytis Dievo įsakymų.
       Jis pasitiki žmonėmis. Ir už tai buvo žiauriai nubaustas.
      Jėzus buvo neapdairus, norėjo, kad mokiniai būtų ištikimi iki mirties. O jie išsibėgiojo, vos pamatė nukankintą mokytoją.
       Jis neturtingas, neturėjo savo namų: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. (Mt 8,20)
        Jis neturėjo jokio socialinio draudimo.
       Štai kokios nuostabios savybės ženklina Kristų, nes Jis yra meilė. Tikra, autentiška meilė neskaičiuoja, nemoka matematikos, neatstumia vargšo, nelaimingo.
       Taigi, ir mes mylėkime taip kaip Kristus mus myli.

Ketvirtasis pamokslas – išgirskite svarbiausiąją žinią.
      Šiandieninis žmogus bėga nuo vienatvės, nežiūrint visuotinio atšalimo, susvetimėjimo, jis bijo likti vienas, todėl rašo žinutes, skambina mobiliuoju, naršo po internetą, žiūri televizorių ir t.t. kitaip tariant, norim viską išgirsti, žinoti, tačiau dažniausiai neišgirstame pačios naudingiausios, reikalingiausios žinios.
      Kiekvienas žmogus turi išgirsti Kristaus žinią: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 3,2) „Bet, jei neatsiversite, visi pražūsite!“ (Lk13,3).
      Norint atsiversti, reikia pažinti Dievą. Yra trys Jo pažinimo šaltiniai: širdis, gamta, Apsireiškimas. 

      Penktas pamokslas – Potiomkino kaimai.
      Rusų imperatorienė Jekaterina II labai pasitikėjo generolu Potiomkinu. Davė jam 26 mln. rublių, kad Krymą paverstų rojaus miestu. Kai ji sumanė aplankyti šį miestą, Potiomkinas pakeles apstatė dirbtinais išpuoštais namais, muliažais, liepė baudžiauninkus švariai aprengti ir jie turėjo šokti bei dainuoti. Jakaterina II liko patenkinta.
      Ir kaip dažnai mūsų sielose tūno tokie kaimai, iš išorės pagražinti, išpuošti, o viduje – tuštuma. Mes turim įsigilinti į save, įsiklausyti į sąžinės balsą, nes tai Dievo balsas.

Šeštas pamokslas – nuodėmė kaip pelkė, kuo toliau einame, tuo labiau ji įsiurbia.
      Pamokslą monsinjoras pradėjo klausimu: „Iš kur kyla visos bėdos mūsų šalyje? Kas kaltas dėl korupcijos, nusikaltimų ir kitokių negerovių? Gal partijos, gal valdžia, gal verslininkai?
      Tikintysis sakytų: „Aš kaltas, tai aš per mažai meldžiausi, neparodžiau šilumos, meilės Kristui, žmonėms“.
Tik taisydami save, per atgailą galim kažką pakeisti į gera.
       Nuodėmė kaip medis, kuo ilgiau auga, tuo sunkiau jį išrauti arba kaip pelkė, kuo toliau einame, tuo labiau ji įsiurbia. Todėl atgaila ir atsivertimas turi būti tikri. Reikia pasiryžti pasikeisti, nebegrįžti į seną gyvenimo kelią.

Septintasis pamokslas – nedorėliams nėra ramybės, sunki ir skaudi jų pabaiga.
      Pamokslą monsinjoras pradėjo klausimu: „Kodėl vieni jaučiasi tvirti gyvenime, kiti – ne?“.
      Į šį klausimą dalinai atsako  J. Marcinkevičius: „Todėl, kad vieni moka kentėti, o kiti nemoka“.
      Jei aplankysime Romoje pirmųjų krikščionių kapines – katakombas, tai ten visi antkapiniai užrašai dvelkia ramybe. O juk puikiai žinome, koks sunkus buvo jų kelias, daugelis mirė kankinio mirtimi. Kaip jie nesugebėjo pasiduoti pykčiui, kerštui? – Todėl, kad jie gyveno arti Kristaus, sėmėsi iš Jo jėgų, ištvermės ir ramybės. Nedorėliams nėra ramybės, sunki ir skaudi jų pabaiga, ne labiau už viską skaudina jų nuodėmės. Siekdami vien materialiojo gerbūvio, jie pamiršta rūpintis sielos reikalais, atitolsta nuo Dievo.
      Kristus ragina: „Ieškokite visų pirma Dievo Karalystės ir jos teisybės“.

Paskutinis, aštuntasis pamokslas jaunimui – kas neša jaunimo karstą?
         Monsinjoras A.Jagelavičius papasakojo įvykį iš savo patirties. Mirė jo pusbrolis, sirgęs leukemija. Į jo laidotuves atvyko likimo draugas. Atvyko ne tik palydėti draugo į paskutinę kelionę, bet ir apmąstyti savo ateitį. Jis nešė karstą ir buvo graudu žiūrėti, nes nešė savo ateitį.
          Daug motinų apverkia savo vaikų gyvenimus, kurių likimo karstą neša nuodėmingi nešėjai. Tai – neklausymas tėvų, kurie turi gyvenimo patirtį; girtavimas ir narkotikai, nes apsvaigę jaunuoliai praranda valią ir ramybę; neskaistumas, nes į šį nuodėmių liūną jaunuoliai įtraukia vieni kitus; neturėjimas teisingo gyvenimo tikslo, kai siekiam tik pelningo darbo, įvairių malonumų. Jėzus kviečia: „Jaunuoli, sakau tau: „Kelkis!” Kelkis iš nuodėmės ir tai daryk tuojau pat, nelauk senatvės“.

Labai gaila, kad neįmanoma perteikti nuoširdumo, su kuriuo buvo sakomi pamokslai, neįmanoma perteikti nuotaikos, kuri lydėjo per abi rekolekcijų dienas.
         Nuoširdus ačiū mons. A.Jagelavičiui už dvasinę atgaivą, kurią patyrėme paskutinėmis Advento dienomis.

                                                                B. Vasylienė



Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021