Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Homilija, pasakyta švenčiant Vyto Bacevičiaus pradinės mokyklos 100- metį (2017-05-19)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus  homilija


Mieli mokytojai, mokyklos vadovai, buvę mokiniai, svečiai ir visi susirinkusieji į šv. Mišias švęsti 100-mečio šio kuklaus pastato, kuriame su trumpomis pertraukomis buvo teikiamos vaikams pradinės žinios. Jus galite didžiuotis savo mokyklos praeitimi, kuri buvo viena pirmųjų pradinių mokyklų Kauno mieste, įkurta dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą Pirmojo pasaulinio karo metu. Mokyklos istoriją, turtingą permainingų peripetijų, jūs be abejo išgirdote iš lūpų mokytojų ir žmonių, menančių praeitį.

Man, Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonui, džiugu, kad čia ne tik didelis dėmesys skiriamas pradiniam vaikų lavinimui, žinių perteikimui, bet ir diegiamos krikščioniškosios vertybės. Kiekviena tiek mokyklinė, tiek religinė šventė, jubiliejai nepraeina be padėkos Dievui už Jo teikiamas malones, Šventosios Dvasios dovanas. Kiekvienam žmogui Dievas skiria tam tikrą misiją žemėje, numato gyvenimo planą, kuriam įvykdyti žmogus apdovanojamas tam tikrais gebėjimais, talentais. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo „jog esama skirtingų malonės dovanų (...), skirtingų tarnysčių (...), skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1Kor 12, 4-7).

Tačiau pats vienas žmogus be litų pagalbos, ypač būdamas vaikas nieko negali. Pradinė mokykla po ikimokyklinio ugdymo vaiko gyvenime yra vienas svarbiausių etapų į būsimąjį savarankišką gyvenimą. Čia ne tik įgyjamos pirmosios žinios apie pasaulį, bet ir ugdoma vaiko asmenybė. Pradinėse klasėse lavinami gebėjimai bus reikalingi sėkmingai tolimesnei adaptacijai visuomenėje bei kuriant pažangią valstybę. Manyčiau, kad pradiniame ugdyme padedamas pamatas, ant kurio vėliau statomas gyvenimo namas. Todėl pradinių klasių mokytojams keliami dideli reikalavimai, ant jų pečių uždedama didelė atsakomybė, nes šiuolaikinis pasaulis reikalauja iš žmogaus daug įvairių funkcijų: lyderystės, kompetencijos, kritinio mąstymo, praktinių žinių pritaikymo, pilietiškumo ir dar daug kitų dalykų. Asmeniškai aš su meile prisimenu tuos mokytojus(o jų anais laikais buvo tik vienetai), kurie su meile priėmė vaiką tokį, koks jis yra, neskirstė vaikų pagal gabumus, išvaizdą ar dar ką nors. Kiekvieną stengėsi įtraukti į darbą pamokoje, skatino reikšti savo mintis, klausti, kurti.

Tai, kad šiandien čia susirinkote nemažas būrys buvusiųjų pradinukų, rodo, jog čia būdami patyrėte pirmųjų mokytojų meilę, rūpestį, jų širdies šilumą. Mielieji, mes vis dar gyvename Velykų laike, Kristaus Prisikėlimo džiaugsme. Per visą velykinį laikotarpį pagrinde buvo skaitoma apaštalo Jono Evangelija, kuri vadinama Meilės Evangelija. Šiandien girdėtoje ištraukoje, Jėzus sako : „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Štai svarbiausia, ką turi vaikas išmokti mokykloje, kas jam turi būti diegiama nuo mažiausių dienų. Žinoma ne tokios meilės, kuria nemąstant švaistomasi į visas puses, pavyzdžiui: „myliu šokoladą“, „myliu dviratį“, „myliu automobilį“, „myliu kompiuterį“ ir t.t. Jėzus kalba apie meilę, kuri pramoksta jausmus ir emocijas. Nors meilė apima ir jausmus, tačiau jos šerdis yra apsisprendimas stengtis dėl kito žmogaus gėrio. Mylėti taip, kaip myli Jėzus, kaip Jis kviečia mus mylėti, reiškia mylėti besąlygiškai, nelaukiant atlygio, padėkos, dėmesio.

Šiandien yra gera proga pamąstyti kaip parodome savo meilę žmonėms, su kuriais gyvename, dirbame arba retai susitinkame. Ar mylime tuos, kuriuos sunku mylėti? Ar ištiesėm šiandien ranką tam, kuris praeityje galbūt įžeidė, užgavo, įskaudino? Pabandykite atleisti, parodyti nuolankumą, sužadinkite meilės jausmą savo širdyje ir jūsų pastangos virs džiaugsmu! Jokie postai, jokia karjera, puikūs namai, ištaigingas automobilis negali pakeisti meilės darbų ir dovanojančios širdies. Popiežius Benediktas XVI vienoje enciklikoje gražiai rašo, jog verslas, kuris nepersmelktas dovanojimo kultūros, nenukreiptas į bendrąjį gėrį, serga, kaip ir politika arba žiniasklaida. Šiandien daugybė žmonių bando atgauti ramybę griebdamiesi jogos pratimų, nusiraminimo ieškodami pas astrologus, ekstrasensus arba svaigindamiesi psichotropinėmis medžiagomis, nors žymiai veiksmingesnė priemonė – būti žmogumi, būti su kitu, būti dėl kito, priimti kitą ne kaip priemonę savo tikslams pasiekti, bet kaip dovaną ir gyvenime viskas pasikeis.

Pamąstymą baigsiu ištrauka iš  popiežiaus Jono XXIII Romumo maldos: Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų. Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį. Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų. Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu ir tikėti gerumu.

Tai tik mažytė ištrauka iš popiežiaus maldos. Jei mes kiekvieną rytą pakartotume bent šitai, tai neabejoju, kad mūsų gyvenimas taptų daug gražesnis ir laimingesnis. Neužsklęskite širdies Dievo meilei ir gailestingumui, priimkite šią brangią dovaną ir džiaugsmingai pasidalinkite su visais, ypač tais, kuriems labiausiai to reikia. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015