Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės), A (Jn 20, 19-23)(2017-06-04)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli broliai ir seserys Kristuje, Velykų laike Šv. Mišių liturgijoje paprastai skaitoma apaštalo Jono Evangeliją. Šeštąjį Velykų sekmadienį girdėjome ištrauką iš Jėzaus atsisveikinimo su mokiniais kalbos. Jis mokiniams davė pažadą: „Jei mane mylite, - jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15-16). Šis pažadas išsipildė praėjus 50-čiai dienų po Jėzaus prisikėlimo ir 10-čiai dienų po Jo įžengimo į dangų, per žydų Sekminių šventę.

Šios šventės metu buvo aukojamos derliaus pirmienos. Šventės turinį sudarė ant Sinajaus kalno Dievo duoto Įstatymo paminėjimas. Senajame Testamente Šventoji Dvasia dar nėra apreikšta kaip asmuo. Tai yra Dievo galia, kuri perkeičia asmenybes, kad jie sugebėtų atlikti nepaprastus darbus.

Štai keletas ištraukų iš Senojo Testamento. 104 psalmėje, 30 eilutėje skaitome: „Kai atsiunti savo Dvasią, jie atgyja, - taip tu atnaujini žemės veidą“ (Ps 104, 30). Pranašas Izaijas džiūgauja: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Iz 1, 1). Pranašas Joelis skelbia, kad Dievas laiko pilnatvei atėjus savo Dvasią išlies ant visos Dievo tautos. Senajame Testamente Dvasia ir Dievo Žodis nuolat veikia kartu. Tik turintys Dievo Dvasią, gali veikti pasaulyje.

Būtent dėka Dvasios: Mesijas gali išsaugoti Dievo duotą Mozei Įstatymą ir įvesti teisingumą; pranašai gali liudyti Dievą žodžiu; Jahvės tarnas neša tautoms išganymo žodžius; Izraelis galės širdimi priglusti prie žodžio ir t.t. Nežiūrint to, kad Dievo Dvasia ir Žodis neatskiriami, visgi jie turi skirtingų bruožų. Žodis paliečia žmogų iš išorės, tuo tarpu Dvasia nejuntamai įsiskverbia į vidų, jos veikimas visada prasideda viduje, ir ji pažįstama būtent per vidų. Jėzus mokiniams kalbėjo: „O Jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 17). Dievo Dvasios veikimu „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Naujajame Testamente Mato Evangelijoje pirmą kartą apie Šventąją Dvasią išgirdome iš Jono Krikštytojo lūpų, kai krikštydamas žmones Jordano upėje, jis skelbė: „Aš jus krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už mane (...). Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11). Tuo tarpu Morkaus Evangelijoje Šventąją Dvasią pirmą kartą sutinkame per Jėzaus Krikštą: „Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo“ (Mk 1,10).

Luko Evangelijoje pirmą kartą apie ją skaitome per apsireiškimą Marijai, kai angelas jai pasakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausioji galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Taigi, Šventoji Dvasia nuo pirmos akimirkos apsigyvena Jėzuje ir užtikrina Jam egzistavimą. Jau Motinos įsčiose Šventoji Dvasia daro iš Jėzaus Dievo Sūnų, per Jos veikimą Marijoje Jėzus ne tik pašvęstas Dievui, bet yra „šventas“ iš prigimties. Jono Evangelijoje neaprašomas Jėzaus Krikštas, tačiau vos pasirodžius Jėzui, Jonas Krikštytojas prabyla: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę (...). Aš mačiau Dvasią, lyg balandį, nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo (...). Tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu buvo pasakęs: ‚Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia‘“ (Jn 1, 29. 32-33).

Mielieji, Jėzus visu savo elgesiu parodė jame veikiančią Šventąją Dvasią. Įkvėptieji Senojo Testamento pranašai visą laiką jautė, kad yra nuosavybėje kažko, kas galingesnis už juos. Šventojoje Dvasioje Jėzus bendrauja su Tėvu, Jis drąsai skelbia: „Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje“ (Jn 5, 26). Ši gyvybė yra Dvasia, dėka kurios Jėzus daro stebuklus, gydo ir moko. Jo betarpiška bičiulystė su Dievu, kaip tvirtina Jis: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir tėvas manyje“ (Jn 14,11) parodo, jog Jis yra lauktasis Mesijas, Išganytojas, Gelbėtojas. Taip kaip Jėzus visu savo gyvenimu išpažino Tėvą ir vykdė Jo valią, taip ir Jo sekėjai, tame tarpe ir mes, turime liudyti Viešpatį ir tarnauti Jam. Kiekvienas mūsų per Krikštą ir Sutvirtinimo sakramentą gauname Šventąją Dvasią ir jos dovanas.

Aišku ne tokiu įspūdingu būdu kaip girdėjome pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų. Ne tiek svarbu ženklai, kuriais Dievas parengia mokinius priimti Šventąją Dvasią, kiek svarbu pajusti jos poveikį. Girdėjome: „Visi pasidarė kupini Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dievas davė jiems prabilti“ (Apd 2,4). Kadangi Jeruzalėje buvo šventė ir čia buvo susirinkę daug įvairių tautų žmonių, apaštalai, gavę kalbos dovaną, pradėjo drąsiai skelbti kiekvienam suprantamai: „Įstabius Dievo darbus“ (Apd 2,11).

Mieli broliai ir seserys, šiandien mes švenčiame Tėvo dieną. Doras ir sąžiningas tėvas šeimoje yra vaikams autoritetas, todėl jis turėtų būti Šventosios Dvasios nešėjas, nes Šventoji Dvasia yra vienybės, atvirumo, komunikavimo, bendrystės Dvasia. Ji leidžia mums bendrauti, būti šalia vienas kito, dalytis tuo, ką dovanoja Dievas. Jumyse, mieli tėveliai, kaip ir kiekviename mūsų, turi atsispindėti Dievo meilė ir pasitikėjimas Juo, džiugus Jėzaus pažado amžinajam gyvenimui išsipildymo laukimas. Jei iš jūsų nepaliaujamai trykš dieviškojo gyvenimo džiaugsmas, tai ir jūsų vaikai gyvens tuo džiaugsmu. Koks nuostabus, šypsenų sušildytas taptų mūsų gyvenimas! Amen

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015