Viskas mūsų Viešpaties šlovei...

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bazilika – tai padėkos Dievui už Laisvę, Tėvynę ir Lietuvį simbolis. Kiekviena plyta, įmūryta statant šią šventovę, talpina žmogaus maldą ir viltį. Todėl jos istorija – visos Lietuvos istorijos atspindys. Tad praverti šios šventovės duris – tai pažinti savąją tautą.

1934 m. pradėta statyti kaip Nepriklausomybės paminklas, sovietų okupacijos metais bažnyčia, kaip ir visa lietuvių tauta, išgyveno sunkią fizinę, moralinę ir dvasinę priespaudą. Ir tik didysis mums Dievo dovanotas stebuklas – tautos Atgimimas ir 1990 m. kovo 11 d. aktu atkurtoji Lietuvos nepriklausoma valstybė – įžiebė šiai šventovei atstatymo viltį.

Kai 2002 m. balandžio mėn. gavau Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ paskyrimą į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją rūpintis sielovada ir Tautos šventovės atstatymu, mane buvo apėmęs dvejopas jausmas. Viena vertus, jaučiau savotišką jaudulį ir didžiulę atsakomybę prieš tikinčiuosius bei mūsų tautą: „Ar pajėgsiu? Ar sugebėsiu?“ Kita vertus, dėkojau Dievui už gyvenimo dovaną – rimtą išbandymą ne tik atstatant Lietuvos laisvės simbolį, bet svarbiausia kuriant Gyvąją Bažnyčią, rūpinantis gausios bendruomenės sielovada. Tvirtai tikėdamas, kad „Dievas yra Vyriausias Planuotojas, Jis siunčia gyvenimo vargus, kad išbandytų tave“ (plg. 1 Pt 4, 12), kaip šventasis apaštalas Paulius, buvau „tvirtai pasiryžęs daryti viską, ką galiu Jo šlovei.“

Dvylika tarnystės metų šioje parapijoje parodė, kad tik Dievas ir Šventoji Jo Apvaizda rikiuoja mūsų darbus, sumanymus ir pasirūpina, kad viskas, kas vykdoma pagal Jo valią, būtų sėkmingai įgyvendinta. Visų pirma dėkoju Dievui už malonę, kad visu grožiu suspindo Tautos šventovė, teikdama Lietuvos žmonėms dvasinio prisikėlimo viltį.

Ką galėjo padaryti vienas klebonas be Viešpaties siunčiamų į pagalbą žmonių, be geros komandos, aktyvios bendruomenės? Todėl esu labai dėkingas kunigams, kurie kūrė Gyvąją Bažnyčią ir nuoširdžiai vykdė pastoracinį darbą. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Respublikos vyriausybei, Kauno m. savivaldybei, įmonėms, organizacijoms, parapijiečiams ir geros valios žmonėms, prisidėjusiems prie paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymo maldomis, darbu ir aukomis.

2014 m. gruodžio 26 d. atšventusi dešimtąjį prisikėlimo iš griuvėsių gimtadienį ir paminėjusi 80-ies metų kertinio akmens pašventinimo jubiliejų, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia tapo brangi ne tik tikinčiajam, bet ir kiekvienam doram lietuviui kaip Laisvės simbolis.

Senoliams, kartu su bažnyčios pastatu išgyvenusiems sovietinės okupacijos nedalią, čia atgimsta visa praeitis, vargai bei kančios ir kyla jų karštos maldos už tuos, kurie nesulaukė per Dievo malonę atgautos laisvės.

Viduriniosios kartos žmonės čia suklumpa prie tabernakulio, maldomis dėkodami Dievui, kad nepavyko piktajam suniekinti tautos sąmonės, išrauti iš lietuvio širdies tikėjimo, vilties ir meilės.

Ypač širdį džiugina tai, kad šioje šventovėje gyvuoja tikroji Prisikėlimo dvasia – vis daugiau jaunimo, jaunų šeimų ateina nusilenkti Viešpačiui, padėkoti už džiaugsmo akimirkas, paprašyti stiprybės ir ištvermės ištikus nelaimei. Sekmadieniais pašlovinti Viešpatį čia susirenka apie 5-6 tūkstančius, o švenčių metu – dar daugiau tikinčiųjų.

Kartu Kristaus Prisikėlimo bažnyčia tapo tarsi savotiška Lietuvos Jeruzalė, kuri traukia piligrimus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio, rodydama tikėjimą tautos, pasiryžusios sekti Prisikėlusio Kristaus šviesa, tiesa ir gyvenimu.

2015 m. balandžio 6 d., švenčiant Kristaus Prisikėlimą, sulaukėme ypatingos džiugios žinios – popiežius Pranciškus paminklinei Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai suteikė garbingą mažosios bazilikos titulą. Tikimės, kad į bazilikos rangą pakelta šventovė skleis visai Lietuvai karališką šviesą, visą tautos dabartį jungdama su Prisikėlusiuoju.

Gerasis Dievas telaimina Jus, mieli tikintieji, aukotojai ir lankytojai, už meilę Bažnyčiai!