Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1499

Kam teikiamas Ligonių patepimo sakramentas

Patepimas yra teikiamas tikintiesiems, kurie serga, kurių sveikatai gresia rimtas pavojus arba ji silpnėja dėl senatvės. Sakramentas gali būti kartojamas, jei po matomo pagerėjimo ligonio būklė vėl pablogėjo. Visada galima priimti šį sakramentą prieš operaciją, kai rimta liga yra operacijos priežastis, o sergantiems vaikams galima teikti tada, kai jie suvokia šio sakramento esmę ir naudą. Tiems ligoniams, kurie yra praradę sąmonę, Ligonių patepimas yra teikiamas, jei jie prieš sąmonės praradimą prašė šio sakramento arba numanoma, kad, jei turėtų sąmonę, tai jo prašytų. Jeigu tikintysis jau yra miręs – sakramentas neteikiamas.

Katalikams yra privaloma kasmetinė išpažintis ir velykinė šv. Komunija. Nuo to neatleidžiami ir ligoniai. Todėl sergantiems ir negalintiems ateiti į bažnyčią drauge su visais švęsti Eucharistiją, bent Velykų laikotarpiu, reikia pakviesti kunigą į namus, kad ligonis priimtų Atgailos, Švenčiausiąjį Sakramentą, taip pat ir Ligonių patepimo sakramentą. Tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Taip pat tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia Eucharistiją kaip Viatiką – kelionės maistą.

Pasirengimas

Apie Ligonių patepimo sakramentą plačiau

Liga ir kentėjimas visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Bažnyčia nori padėti žmogui suvokti ir išgyventi kančią kaip neatskiriamą gyvenimo dalį. Lygiai taip pat ir mirtis suprantama kaip gyvenimo dalis, nes ja pereinama į amžinąjį gyvenimą. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Viešpatį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.

Norėdama sustiprinti ligonio kūno ir dvasios jėgas, pašvęsti jo kančią, laimėti mirties kovą ar grąžinti sveikatą, Bažnyčia švenčia Ligonių patepimo sakramentą, apie kurį apaštalas Jokūbas rašo: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).

Bažnyčia visiems tikintiesiems įsako neapleisti ligonių, dalytis su jais Kristaus bei Bažnyčios rūpesčiu bei meile, juos lankyti stiprinant Viešpatyje ir, jei reikia, jiems broliškai padedant. Ne tik ligonis privalo kovoti su negale, bet ir gydytojai bei visi tam tikru būdu pasiaukoję ligonių slaugai turi rūpestingai prisidėti prie ligonių dvasinio bei kūniško palengvinimo. Vykdydami Kristaus žodžius, kuriais Jis liepė lankyti ligonius, jie tai atlieka apgaubdami juos rūpesčiu. Šiais žodžiais Viešpats patikėjo artimiesiems, gydytojams bei slaugytojams visą žmogų, kad padėtų kūno reikaluose ir suteiktų dvasinės paramos.

Teikėjas

Ligonių patepimo sakramentą teikia tik vyskupas ar kunigas, išklausęs ligonio išpažinties.

Apeigos (liturgija)

Kaip ir visi sakramentai, Ligonių patepimas yra liturginė ir bendruomeninė apeiga, atliekama šeimoje, ligoninėje ar bažnyčioje, teikiant šį sakramentą vienam ligoniui ar visai jų grupei. Esminė šio sakramento apeiga yra ligonio kaktos ir rankų (pagal Romos apeigas) patepimas, palydimas sakramentą teikiančio kunigo maldos, kurioje prašoma ypatingos šio sakramento malonės.

Prašomos sakramentinės malonės vaisiai: 

• ligonio susivienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui; 
• paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus;
• nuodėmių atleidimas, jei ligonis jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu;
• sveikatos atgavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui;
• parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą.