Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Atsisveikinimas su a.a. kunigu dr. Arvydu Petru Žygu (2011-06-06 - 2011-06-10)

Paskelbta: 2011-06-12

Birželio 6 d., pirmadienį,  į Paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią iš JAV buvo parvežta urna su kun. dr. Arvydo Petro Žygo palaikais. Ji buvo pastatyta bažnyčios kolumbariume, kur iš didžiulio portreto  žvelgė gyvos, supratingos kun. Arvydo akys, tarsi kviesdamos: “Ateikite visi, kas tik norite. Ateikite – tikintys ir netikintys, atradę ir ieškantys...“

Birželio 7 d. 10 val. kun. Arvydą tylioje maldoje pagerbti atėjo jo artimieji ir draugai. 12 val. skambėjo „Viešpaties angelas“, o po šios maldos – seserų vienuolių iš Marijampolės giesmės ir 15 val. – Gailestingumo vainikėlis. Parodų salėje ateitininkų iniciatyva buvo surengta fotografijų paroda iš asmeninio kun. Arvydo albumo.
18 val. šv. Mišioms vadovavo klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, koncelebravo teol. dr. kun. Kęstutis Kėvalas, giedojo Vilniaus maldos ir liaudiško giedojimo grupė „Karunka“. Šiai grupei, kuri gegužę paminėjo savo veiklos 25 metų jubiliejų, vadovauja Zita Karklietytė.
Homilijoje monsinjoras apibūdino kun. Arvydą kaip tikrą krikščionį, kuris žinojo, kad meilė, atleidimas, supratimas, užuojauta sudaro gyvenimo prasmę, kuris, nepaisydamas mokslo laipsnių ir titulų, laikė save paprastu žmogumi, niekada nesididžiavo, neaukštino savęs, ir pakvietė visus pamąstyti, kokį savo gyvenimą pėdsaką kiekvienas paliksime šioje žemėje.
Po šv. Mišių kolumbariume iki 20 val. „Karunka“ giesmėmis šlovino Viešpatį, jautriai paliesdama susirinkusių žmonių širdis, kurie atėjo pagerbti kun. Arvydą

Birželio 8 dieną nuo 10 val. su kun. Arvydu Žygu atsisveikinti ėjo žmonės pavieniui, braukė ašarą, susikaupę apžiūrinėjo fotografijų parodą. Nuo 12 val. skambėjo maldos ir giesmės, kurias atliko Kauno kunigų seminarijos klierikai.
18 val. šv.Mišių aukai vadovavo kun. eduk. mgr. Gintaras Vitkus SJ, koncelebravo Kauno kunigų seminarijos rektorius mons. teol. lic. Aurelijus Žukauskas, seminarijos dvasios tėvas kun. Stasys Kazėnas, prefektas kun. Kęstutis Genys, kun. teol. dr. Kęstutis Kėvalas, kleb. dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, dalyvavo Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai. Šv. Mišių metu giedojo Kauno sakralinės muzikos mokyklos ugdytiniai, vadovaujami vadovės Nijolės Jautakienės.
Kun. Gintaras Vitkus šv. Mišių pradžioje kalbėjo, kad šiomis dienomis atsisveikiname su prieš mėnesį mirusiu kun. prof. dr. Arvydu Petru Žygu, kuris išėjo atlikęs savo misiją šioje žemėje, ne vienam davęs impulsą persikeisti, pradėti naują gyvenimą Kristaus šviesoje. Jis kvietė melstis, kad ir mes gebėtume dalyti save kitiems, kaip tai darė kun. Arvydas.
Homiliją pradėjo kun. dr. Kęstutis Kevalas, prisimindamas pirmuosius pažinties žingsnius, kai antropologijos profesorius Arvydas Žygas atvyko iš JAV skaityti paskaitų į Lietuvą. Aukštas, plačių mostų, prie nukrauto knygomis stalo vaizdingai perteikiantis mokslo žinias profesorius iš karto patraukė sausakimšos auditorijos dėmesį. Nors tąkart nebuvo kalbėta apie tikėjimą, tačiau vienas klausytojas po paskaitos pasakė: „Jis kalba kaip kunigas“. Pažintis tęsėsi ir toliau, kai prof. Arvydas pradėjo dėstyti Kunigų seminarijoje. Jo paskaitos buvo visai kitokios, netradicinės: kalbos apie Dievą plaukė iš biologijos, chemijos bei antropologijos pozicijų. Jis buvo kartu ir dėstytojas, ir pats mokėsi. Tolesnis gyvenimas persipynė dar glaudžiau – tai bendros Kristaus mokslo studijos JAV, siekis pašvęsti gyvenimą Viešpaties tarnystei, rodos, sujungė, suvienijo juos visam gyvenimui. 2000-ieji metai abiem broliams Kristuje buvo ypatingi – abu įšventinti į kunigus. Užplūdę broliškos ir tvirtos draugystės prisiminimai neleido kun. Kęstučiui kalbėti toliau, o prasiveržusios jo ašaros sujaudino bei sugraudino ir šv. Mišių dalyvius. Parengtus kun. Kęstučio prisiminimus baigė skaityti kun. Gintaras Vitkus.
Po šv. Mišių konferencijų salėje vyko prisiminimų apie a.a. kun. Arvydą vakaras. Šį vakarą vedė VDU dr. Violeta Ivanauskienė ir ateitininkas Aurimas Šukys. Intarpuose J. Marcinkevičiaus, S. Gedos, A. Puišytės eiles skaitė aktorė V. Kochanskytė, smuiku griežė Asta Petrovskaja, o iš ekrano plačiai šypsodamasis tarsi gyvas džiaugsmingai žvelgė pats kun. Arvydas.
Vakarą pradėjo Aurimas Šukys. Jis prisiminė ateitininkų vasaros stovyklas, kai kun. Arvydas buvo įvedęs vadinamąją meilės estafetę, per kurią visi pasidalydavo mintimis pasakydami ką nors gražaus, ir pasiūlė šį vakarą pavadinti „Meilės estafete“.
Dr. Violeta Ivanauskienė perskaitė Arvydo į lietuvių kalbą išverstą „Desiderata“ ir pakvietė prisiminimais pasidalyti VDU rektorių prof. Zigmą Lydeką. Vienas po kito kalbėjo jo artimi draugai ir buvę bendradarbiai – tai dr. Juozas Augutis, pirmasis VDU rektorius prof. A. Avižienis, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktorius Valdas Kubilius, VDU katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius, VU profesorė Virginija Sabaliauskienė, VDU doc. Rasa Račiūnaitė, ateitininkų federacijos pirmininkas, artimas kun. Arvydo bičiulis Vytautas Gluoksnys, jo buvęs studentas Saulius Diržys. „Meilės estafetę“ baigė kun. Robertas Grigas, kuris perskaitė surinktus įdomiausius, linksmiausius nuotykius, kurių buvo apstus kun. Arvydo gyvenimas.
Šie pasisakymai išryškino įdomią, unikalią, įtaigią, daugybe talentų apdovanotą asmenybę ir kartu parodė, koks paprastas, jautrus, visiems prieinamas buvo kun. Arvydas Žygas. Jis beatodairiškai dalijo save kitiems, negailėdamas nei laiko, nei sveikatos, nei asmeninių lėšų. Jo dėka VDU pradėjo mokytis neįgalūs studentai, kuriuos jis vadino ypatingaisiais, jo iniciatyva buvo įvesta studentų dekano pareigybė, o ateitininkų organizacijoje jis pasižymėjo kaip puikus ceremonijų meistras. Buvę studentai prisiminė nestandartinį dėstymą, jo paskaitų klausytis ateidavo ne tik studentai, bet ir pašaliniai žmonės. Nors prof. Arvydas skaitė sunkų antropologijos kursą, tačiau sugebėdavo linksmomis iliustracijomis bei pavyzdžiais šį mokslą padaryti įdomiu ir suprantamu visiems. Visi kalbėjusieji tvirtino, kad kun. Arvydas buvo žingeidus, linksmas, kuklus, dėmesingas. Gyvendamas kukliame bendrabučio kambarėlyje, priglausdavo ne vieną studentą, kuris neturėdavo kur gyventi, taip pat ne vieną studentą materialiai parėmė. Kiekvienas savo prisiminimus baigė dėkojimu, kad teko laimė pažinti, prisiliesti, kartu dirbti su šiuo ypatingais talentais apdovanotu žmogumi, ir kvietė dalyti save, sėti gėrio daigus, meilę, dėmesį, kaip tai darė kun. Arvydas. Jis dažnai sakydavo „Ateik, ateinu“ ir atėjo, kad suaktyvintų mūsų gyvenimus, kad amžinai liktų mūsų širdyse, kad sekdami jo pavyzdžiu taptume geresni, jautresni, dėmesingesni.
Vakaro pabaigoje buvo rodomas filmas „Mintys apie vaikystę Čikagoje, meilę Lietuvai pristorinę lietuvių žemę Punske“. Čia iš ekrano kalbėjo ir prisiminimais dalijosi pats kun. Arvydas.

Birželio 9 d. ateitininkija toliau atsisveikina su savo buvusiu vadu. 10 val. urna su kun. Arvydo Petro Žygo palaikais iš kolumbariumo buvo perkelta į bažnyčią. Kun. Arvydo atminimą atėję pagerbti žmonės šoninėje navoje galėjo apžiūrėti fotografijų parodą, atspindinčią svarbiausias jo gyvenimo akimirkas.
18 val. šv. Mišias aukojo klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, teol. dr. kun. Kęstutis Kėvalas ir kun. Robertas Grigas.
Pradėdamas šv. Mišių auką klebonas pakvietė dėkoti Dievui bei melstis už kun. Arvydą, kuris savo gyvenimu parodė pavyzdį, kaip reikia mylėti Jėzų Kristų.
Homiliją sakė kun. Robertas Grigas. Komentuodamas iš Jono Evangelijos testamentinę Jėzaus atsisveikinimo kalbą prieš kančią (Jn 17 20-26), jis pabrėžė, kad Jėzus dieviška galia pasiliko su mumis, o tikėjimas nurodo būdus, kaip Dievas pasilieka su mumis. Vienas iš jų – tai žmonės, kurie Evangelijos mokslą realizuoja savo gyvenime. Tai krikščionio pašaukimas. Šiandien meldžiamės už tokį žmogų, kuris dalijosi savo širdies turtu, tikėjimu, mokslo žiniomis bei sugebėjimais. Nors Bažnyčia perspėja nesusitelkti prie asmens, tačiau, pagerbdami iškilias asmenybes, mes pagerbiame Dievo dovanas, ką Dievas sukūrė juose gero, kad gyvieji galėtų pasimokyti iš jų pavyzdžio. Todėl Bažnyčia ir skelbia šventuosius, kurie meldžiasi už mus. Minėdami jų dorybes, kuriomis galėtume sekti, mokytis iš jų. Greta maldos už mirusius galingas užtarimas būtų mūsų pačių gyvenime atgaivinti jų darbai.
Kun. Arvydo asmenyje buvo suderintos labai skirtingos savybės, kurių viena svarbiausių – pastanga visur ieškoti darnos, o kitas bruožas – paprastumas, tarnavimas Dievui visose srityse. Kun. R. Grigas, cituodamas katalikiško ateitininkų sąjūdžio šūkį „Visa atnaujinti Kristuje“, pabrėžė kunigo ateitininko Arvydo Žygo ryškią pastangą ir jo siekį „visomis savo gyvybės sultimis“ tarnauti Dievui, Bažnyčiai, įkultūrinti Evangelijos žinią, atnaujinti žmonijos ryšį su Dievu, gelbėti, kas prarasta, atrasti, kas gera, ir sugrąžinti Dievui.
Užsitęsusios šv. Mišios baigėsi gedulingomis apeigomis, kurias atliko klebonas Vytautas Grigaravičius. Po jų ateitininkai giedojo Kalvarijos kalnus.

Birželio 10 d. jau nuo 9 val. ryto bažnyčioje būriavosi žmonės, atėję atsisveikinti su mylimu kunigu.
Prieš pat 12 val. visi susirinkusieji atsistojimu ir plojimais pagerbė su žmona Alma atvykusį prezidentą Valdą Adamkų.
12 val. į bažnyčią aukoti šv. Mišių įeina didžiulė klierikų, bažnyčios patarnautojų, gedulo drabužiais vilkinčių kunigų (apie 80) procesija, kurią užbaigia Lietuvos vyskupai ir Mišių dalyvius laiminantis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ.
Homiliją arkivyskupas pradėjo Prisikėlusio Kristaus pasakytais žodžiais: “Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu...“ (Jn 20, 21-23). Kun. Arvydas buvo vienas iš tų pasiųstųjų, kuriuos Jėzus patraukė ir pasiuntė nešti Gerąją Naujieną. Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus tris kartus klausia Petro: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane? (Jn 21, 16) ir paliepė: „Ganyk mano avinėlius!“ (Jn 21,16). Taigi reikia gyvo tikėjimo ir karštos meilės, kad galėtume būti tikraisiais Dievo avinėlių ganytojais. Kun. Arvydui gerus pamatus padėjo tėvų namai, kurie skiepijo meilę Dievui ir Tėvynei, bei ateitininkija, kurią tuo metu ypač globojo kun. Stasys Yla. Jo šūkis – Dievas, Bažnyčia, Tėvynė – tai trys svarbiausi dalykai žmogaus gyvenime. Iš Stasio Ylos Arvydas išmoko krikščioniško idealizmo.
Toliau arkivyskupas glaustai nusakė kun. Arvydo kelią į kunigystę, jo nuopelnus Lietuvai, ypač jaunimui, Bažnyčiai. Kun. Arvydas buvo maksimalistas, viską turėjo atlikti puikiai, ir tai darė bemiegių naktų, alinančio be poilsio darbo sąskaita. Tik vienoje vietoje negalima buvo su juo susitarti – į arkivyskupo prašymus nevėluoti visą valandą į susirinkimą ir sakyti dvigubai trumpesnius pamokslus, Arvydas kaltai šypsodamasis atsakydavo: „Taisausi, ekscelencija.“ Arvydas turėjo vieną gerą, ištikimą draugą, su kuriuo jis nuoširdžiai dalijosi viskuo – ir džiaugsmais, ir nesėkmėmis. Šis draugas buvo Jėzus! Su Juo Arvydas dalijosi savo išgyvenimais. Jei mes, visi dvasiškiai, dažniau rastume laiko pabendrauti su Jėzumi, nepatektume į pragmatizmo liūną. Deja, mums poilsis, asmeniški interesai svarbesni už valandėlę, praleistą maldoje su rožiniu rankoje prie Jėzaus kojų. Baigdamas arkivyskupas pakvietė melstis ne tik už kun. Arvydą, bet ir už visus pašaukimus, visus kunigus, kad jie jie turėtų gyvą ir karštą tikėjimą
Po šv. Mišių atsisveikinimo kalbas sakė LR prezidentas Valdas Adamkus, VDU prorektorius prof. J. Augutis, ateitininkų federacijos viceprezidentė Rosita Bareikienė, Punsko krašto atstovė Aldona Vaicekauskienė. Po to buvo sugiedotas ateitininkų himnas.Laidotuvių apeigas atliko arkivyskupas
Po šių apeigų urna buvo išlydėta į kolumbariumą, kur pabaigtos laidotuvių apeigos.

Lietuva, Bažnyčia neteko unikalaus, ypatingais talentais apdovanoto kunigo. Tačiau jo paliktas pėdsakas žemėje, ryškiai įrėžtas mūsų širdyse, manau, niekada neišblės ir daugelį ves pas Jėzų, mokys gailestingumo, atlaidumo ir meilės.
         
                                                                      Birutė Vasylienė ir Dalia Starkutė
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021