Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

„Jei dar kas nors nebuvo Šiluvoje...“ (2007-10-30)

Paskelbta: 2007-10-31

 

Rugpjūčio 26 - 31 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos Jaunimo centro grupelė kartu su vadove ses.Loreta Ilekyte buvo surengę stovyklą Šiluvoje. Tai buvo puiki proga pabūti visiems kartu, geriau pažinti vieniems kitus, pailsėti, sustiprinti asmeninį ryšį su Dievu, ir galbūt labiau pagilinti savo tikėjimą, jo sampratą.

Vykdami į Šiluvą. kiekvienas turėjome įvairių tikslų. Aš važiavau ieškoti atsakymų į daugybę klausimų, kuriuos man maldoje gali atsakyti tik Dievas, taip pat norėjau dar labiau sustiprinti savo ryšį su Mergele Marija, Jėzumi Kristumi ir kartu pelnyti daugelį malonių. Manau, kad stipriausias ryšys su Dievu jaučiamas būtent tokiose šventose vietose kaip Šiluva. Tiesa, vargu ar šiandien ką nors žinotume apie šį nedidelį, Raseinių rajone esantį, šilų apsuptą miestelį, jei 1608 metais čia nebūtų apsireiškusi Švč. Mergelė Marija ir nebūtų Lietuvos žmonių pakvietusi garbinti jos Sūnų. Bet, kai tai įvyko, į Šiluvą kasmet plūsta dešimtys, o galbūt net ir šimtai tūkstančių tikinčiųjų iš visos Lietuvos bei užsienio.

Stovykla prasidėjo piligriminiu žygiu į Šiluvą keliu nuo Raseinių pusės. Nuo pat ankstyvojo ryto apie 1000 piligrimų, tarp kurių buvo ir mūsų parapijos jaunimo grupelė, giedodami giesmes keliavo pėsčiomis į tą vienintelį išsvajotąjį galutinį tikslą – Šiluvą. Jau pačiame žygyje galėjau puikiai jausti tą stiprų brolišką ryšį tarp visų dalyvių. O ką jau ir bekalbėti apie tą momentą, kuomet mes visi įžengėme į šią nuostabią, šventumu spindinčią gyvenvietę. Tik įžengus pajutau kažką nepaprasto, tarytum tai būtų kažkas nežemiško. Taip pat galėjau matyti ir jausti, kaip šiltai, broliškai ir su šypsenomis veide mus visus sutiko vietiniai gyventojai.                                                                                                 

Aš labai nustebau kai pamačiau, kiek daug žmonių buvo susirinkę į Šiluvą ir, kas labiausiai verčia nudžiugti, tarp jų buvo labai daug jaunimo, kuris nuoširdžiai meldėsi ir garbino Dievą. Vienintelį kartą tiek daug jaunimo teko matyti tik šią vasarą garsiajame Taize miestelyje Prancūzijoje, iš kurio visai neseniai buvau grįžęs. Nesitikėjau, kad kažkas panašaus gali būti čia, Lietuvoje. Mane labai nudžiugino, kad klydau. Taip gera gali būti ir čia, o konkrečiai – Šiluvoje. Tai buvo vienas iš geriausių įspūdžių, kuriuos parsivežiau iš šios stovyklos ir, manau, ne tik aš vienas.

Bet tikroji stovykla, mano manymu, prasidėjo kitą dieną – kuomet jau buvo nurimęs visas šis šurmulys. Tuomet ir mes galėjome labiau susitelkti maldai, daugiau pabendrauti vieni su kitais, garbinti Dievą ir smagiai bei turiningai leisti paskutinę besibaigiančios vasaros savaitę. Kalbant apie Dievo garbinimą, man labai patiko ir neišdildomą įspūdį paliko maldos laikas, kuris vykdavo tris kartus per dieną: ryte, per pietus bei vakare, taip pat buvo nuostabūs šlovinimo vakarai. Per šias maldos akimirkas buvo nuostabu girdėti gražius, Dievą šlovinančius mūsų jaunimo giesmininkų balsus, kurie puikiai derėjo su švelnia gitaros muzika. Per šiuos garbinimus jaučiau gaunantis tiek daug malonių, kurias tebeturiu ir dabar. Atrodė, lyg vėl būčiau sugrįžęs į Taize.

Taip pat labai džiaugiuosi, kad kažkuo galėjau pasitarnauti Šiluvai ir jos žmonėms. Kasdien mes turėdavome po keletą valandų darbo, per kurias vaikinai ėjome padėti griauti prieš keletą metų sudegusią senąją Šiluvos mokyklą, o merginos daugiausiai tvarkydavo Jono Pauliaus II namus. Taigi, šis darbas buvo pats nuostabiausias, kokiame aš kada nors esu dirbęs. Niekur kitur nebuvo taip smagu ir gera žinoti, kad darai kažką tikrai gero ir naudingo. Ir kaskart, kuomet keliaudavau iš darbo arba į darbą pro Šiluvos baziliką, matydavau, kiek daug darbininkų pluša, kad tik spėtų užbaigti remontuoti aikštę iki rugsėjį vykstančių atlaidų. Jie visi čia darbuojasi gerbiamo Šiluvos klebono kun.Erasto Murausko kvietimu. Man didelį įspūdį paliko tokios didelės ir nuoširdžios klebono pastangos sutvarkyti miestelį.

Žinoma, mes ne vien tik meldėmės ir dirbome – turėjome ir daug laisvo laiko. Laisvalaikio metu turėjome daugybę linksmų ir įdomių užsiėmimų. Štai pavyzdžiui, iš popieriaus per valandą turėjome pastatyti tvirčiausią ir aukščiausią bažnyčią. Iš laisvalaikio užsiėmimų man paliko didžiausią įspūdį – tai kelionė į Palendrių vienuolyną. Ten pirmą kartą gyvenime turėjau progą dalyvauti šv. Mišiose lotynų kalba. Po šv.Mišių buvome susipažinome su vienuoliais. Tai buvo tikrai viena įspūdingiausių ir turiningiausių kelionių mano gyvenime.

Labiausiai džiaugiuosi, kad Dievas Šiluvoje mums suteikė tikrai gerą progą daryti gerus darbus – aplankėme vieną jauną merginą, kuri sunkiai serga. Labai gera buvo jausti, kad savo apsilankymu mes jai atnešėme daug džiaugsmo. Dabar už ją visi labai daug melžiamės ir tikime, kad Viešpats ją išgydys. Taip pat gera žinoti, kad kaskart, kai nuvyksiu į Šiluvą, bus ką aplankyti.

Kuomet atėjo paskutinė stovyklos diena ir jau reikėjo išvažiuoti namo, man buvo labai liūdna, bet išvykau su viltimi, kad čia dar ne kartą sugrįšiu. Ši stovykla mums visiems davė gerą tarpusavio supratimą, išmokė mylėti vieni kitus ir dabar jaučiu, kad iki tol buvęs šiltas mūsų bendravimas dabar tapo dar šiltesnis.

 Aš pats jaučiuosi gavęs labai daug malonių, taip pat, manau, daug jų avo ir kiti šios stovyklos dalyviai. Tai buvo pati nuostabiausia vasara gyvenime. Tai tik dar kartą įrodo, kad Šiluva – ne ką mažiau šventesnė vieta nei Fatima ar Medžiugorė. Ir jei dar kas nors nebuvo Šiluvoje, tikiuosi, kad būtinai ten nuvažiuos. To ir linkiu, ir telaimina visus Dievas.


                                                                        Jaunimo grupės gitaristas Vytas

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021