Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Jaunų šeimų ratelyje - Ėjimas Viešpaties link (2013-04-24)

Paskelbta: 2013-03-29

Žiema išvargino mūsų šeimą vaikų sirgimais, rūpesčiais, slogia nuotaika. Kai serga vaikai, pasaulis apsitraukia tamsia skraiste. Būni sunerimęs, įsitempęs, nusiminęs ir išvargęs nuo baimių.

Šiais metais viena močiutė man pasakė: „Nenoriu švęsti Velykų, nelaukiu.“ Susimąsčiau, kad žmonės tikrai išvargę, kad net praradę tikėjimą, kad Jėzus prisikėlė, kad ateis šviesa. Jis kryžiaus kelią ėjo kentėdamas skausmus, pažemintas ir išvargęs. O paskutinė kryžiaus kelio stotis - skelbia - Kristus prisikėlė.  Kaip nenorėti švęsti Prisikėlimo?!..  Kristus tiek daug iškentėjo dėl mūsų, o mes net nenorime džiaugtis, kad jis mus išlaisvino iš blogio vergovės ir pasiliko kartu su mumis Eucharistijoje trokšdamas pripildyti mūsų širdis meile ir lydėti mus kasdieninio gyvenimo rūpesčiuose bei džiaugsmuose.

Kristaus PRISIKĖLIMAS pripildo mus šviesa ir meile bei suteikia mums vilties, kad ateina galas sunkumams, kad galime džiūgauti....

Mūsų šeimoje sekmadienis yra Šeimadienis, tai buvimas kartu ir šventimas. Šį Verbų sekmadienį, kovo 24 d., mes savo šeimadienį šventėme kartu su kitomis šeimomis parapijos jaunų šeimų ratelyje. Kartu su kitomis šeimomis apmąstėme ką reiškia Kristaus meilė mums, kuri taip ryškiai atsiskleidžia Jo kančioje. Dažniausiai žmogus giliau susimąsto tik nešdamas savo bėdas ir sunkumus, kuriuose jis vis daugiau atpažįsta Dievo meilės gelmę.

Likus savaitei iki Verbų sekmadienio, s. Ramutė pasiūlė mūsų šeimai nešti  atnašas Šv. Mišių metu ir aš džiugiai sutikau. Tačiau namie vaikai pradėjo niurzgėti ir sakyti,  kad nenori nieko nešti. Sutuoktinis, darbe susižalojęs petį, irgi jautėsi prastai. O savaitės pabaigoje dar mūsų mašina sugedo ir svarstėme, kaip mes su vaikais nuvažiuosime į bažnyčią. Tą savaitę kaip tik skaičiau Aleksandro Menio pamokslą „Verbų sekmadienis,“ kuriame rašoma: „Jeigu reikia rinktis ir sunku įveikti savo abejingumą, savo tingumą, savo negalią, jeigu reikia atrasti Dievo žodį, jeigu reikia pradėti melstis, jeigu reikia save pastūmėti, priversti, o mus tarsi akmenį traukia į dugną, - tai Dievo apsilankymo ženklas.“ Pasidalinau šiomis mintimis su savo šeima, kad Dievas dabar aplankė mus ir laukia mūsų atsiliepimo. Juk ir mes turime Dievui už ką padėkoti?.. Nebebuvo daugiau jokių klausimų ir sekmadienio rytą visi mūsų rūpesčiai buvo išsisklaidę lyg dūmas.

Pats Viešpats nušviečia kelią, kai žmogus pasirenka eiti kartu su juo, eiti Viešpaties keliu. Vaikai prieš šv. Mišias nerimavo kaip čia reikės nešti tas žvakutes stebint miniai žmonių ir juos kaustė baimė. Priminiau jiems, kad mes esame visi kartu ir einame link Viešpaties visi kartu, einame į šviesą ir baimės ten nėra. Ką mums reiškia kaip šeimai atnašų nešimas? Tai šeimos vienybė, mūsų sustiprinimas, dėkingumas ir džiaugsmas šlovinti Viešpatį ir priimti Dievo teikiamą palaimą mums.

Baigiantis šv. Mišioms  mažiausias mūsų sūnelis Jokūbas užmigo ant vyriausiojo brolio Arnoldo rankų. Brolystė stipri, visiškai natūrali ir kasdieniška. Viena seselė vienuolė pasidžiaugė, kad ji sužavėta mano vyriausiu sūnumi, kad jis yra mūsų šeimos lobis. Buvo gera girdėti šį įvertinimą. Taip, vaikai mums yra labai brangūs, bet kad jie yra lobis supratau tik vėliau. Brolio rūpinimasis broliu kiekvieną iš jų augina brolišku, mylinčiu, atjaučiančiu dabar šeimoje, o vėliau ir bendruomenėje. Bendrystė ir brolystė - tai mūsų gyvenimas, tikras žmogaus gyvenimas.

Prieš pradedant kartu su kitomis šeimomis pietauti, vargonininkas Ramūnas atėjo pamokyti mus naujos giesmės ir jo padrąsinti mes linksmai giedojome giesmę: „Padarysiu Tave žveju, žmonių žveju, (...) Kristus kviečia eikš pas mane, eikš pas mane, bus gera Tau.“

Pasistiprinę maistu prie bendro stalo ir išmokę naują giesmę, tėvelių ir mūsų vaikų laukė pažintinė kelionė – Kryžiaus kelias, kurį Kristus nuėjo. Delnuose laikydami žvakutės švieselę, norėjome sužinoti, suprasti ir pajausti ką išgyveno Kristus. Ses. Ramutė klausė vaikų ar jiems yra kada skaudėję galvą, ranką, ar kojytę. Ji sakė, kad ir Kristus kentėjo skausmus taip pat, ir Jis kantriai ėjo kentėdamas skausmus, o parpuolęs, kėlėsi ėjo toliau.

Ties stotimi,  kur minia tyčiojasi iš Kristaus s. Ramutė paklausė: „Ar vaikai iš jūsų kas nors yra pasityčiojęs?“ Viena  mergaitė atsakė:  „Iš manęs mokykloje vaikai juokiasi, kad aš sunkiai skaitau.“ Kitas berniukas prisiminė, kad jį buvo sumušę vyresni vaikai kieme. „Matot, vaikai, Kristus taip pat buvo pajuoktas, iš jo pasityčiojo, bet jis atsikėlė ir ėjo toliau,“ - pastebėjo ji. Šis vaikų skausmo sujungimas su Jėzaus asmeniu, padrąsina juos nebijoti kai būna sunku, nes Kristus tiek daug kentėjo ir jis yra su mumis ypač tada, kai mums yra sunku.

Susirūpinę vaikai klausėsi pasakojimų ir tik priėjus paskutinę kryžiaus kelio stotį – Prisikėlimą, pralinksmėjo, nes Kristus nugalėjo visą blogį ir visus pasityčiojimus. Kristus yra gyvas ir savo gerumu gyvena mūsų širdyse. Ses.  Ramutė pakvietė tėvelius apkabinti savo vaikus ir parodyti kaip mes juos mylime bei pasidžiaugti savo mylimais vaikais. Dievo Meilė spinduliuoja iš tėvelių širdžių ir pradžiugina vaikučius. Juk mes kartu su Dievu nugalime visas kliūtis ir sunkumus. Žinojimas, kad Jėzus yra kartu mūsų sunkumuose sustiprina mus: kad ir kaip būtų sunku ir net jeigu suklupsime savo gyvenimo kelyje, bet prisiminę nekaltai kenčiantį Kristų, rasime jėgų atsikelti ir eiti toliau. Ir kelio pabaiga džiaugsminga –Dievas yra su mumis mūsų vaikuose ir kiekviename žmoguje, ir dar turime Dievo padovanotą mums amžinąjį gyvenimą. Tai, ko nedžiūgauti, ko nešvęsti?!

Grįžus namo, mūsų septynmetis sūnus Osvaldas pasakė: „Žinai, mama, man patiko ta mūsų bažnyčia, man buvo įdomu.“ Kas dar tau patiko? Sūnus atsakė: „Balta mišrainė ir arbata.“ Tuomet paklausiau, kad būtų aiškiau: „Kas dar tau patiko? Osvaldas atsakė: „Visa bažnyčia.“ Supratau, kad jam patiko laikas praleistas su šeima ir kitomis šeimomis bažnyčioje, ir šeimų ratelyje.

Praėjus kelioms dienoms po Verbų sekmadienio, Osvaldas pradėjo giedoti išmoktą giesmę: „Padarysiu Tave žveju, žmonių žveju, žmonių žveju..., tik sek mane.“  Jis giedojo taip džiaugsmingai iš širdies, kad ir aš pradėjau kartu su juo giedoti, o mūsų mažasis dviejų metų Jokūbas pritarė linksmai linguodamas.

Vienos diskusijos apie tikėjimą metu mūsų su vyru universiteto draugai svarstė ar verta perduoti tikėjimą savo vaikams ir kada jį reikėtų perduoti. Jie paklausė mūsų: „Ar jūs jau nešatės savo kūdikį Jokūbą į bažnyčią?“ Mums atsakius teigiamai, draugai pastebėjo: „O kur jo pasirinkimas kaip asmens, tikėti ir į ką tikėti? Nesusimąsčiusi atsakiau: „ Vaikui gera būti ten, kur jo tėvai yra, kartu su tėčiu ir mama jis auga saugus, ramus ir mylintis. Vaikas renkasi buvimą. Perduoti vaikams tikėjimą, tai padovanoti jiems pilnavertį Gyvenimą su Dievu, padovanoti džiaugsmingą gyvenimą.“

Nuo mūsų prasideda vaikų tikėjimas, kaip mes gyvename su Dievu ar be Dievo? Ir negali vaikui duoti, to ko pats neturi. Kiekvienam žmogui linkiu turėti širdyje: „Tikėjimą+ Viltį + Meilę“  ir su jais auginti savovaikus bei džiaugsmingai dalintis gėriu su visais žmonėmis.

                                        Viktorija Vaičiulėnienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021