Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Jaunų šeimų ratelio Velykėlės (2013-04-07)

Paskelbta: 2013-07-09

 


Kaip ir kasmet, antrąjį Velykų sekmadienį, per Atvelykį Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos jaunų šeimų ratelis šventė vaikų Velykėles.

 12 val. 30 min šv. Mišių metu meldėmės už parapijos šeimas ir jų vaikus bei parapijos Marijos legiono organizaciją, kurių nariai darė pasiaukojimą Dievo Motinai.

Padėką gyvąjam prisikėlusiam Kristui išreiškėme skaitydami skaitinius ir atnešdami atnašas: jaunos šeimos nešė gėles, duoną ir vyną, vaikai – kraitelę margučių, o Marijos legiono organizacija – naminės duonos kepalą. Gėlių puokštė skirta Velykinei žvakei, kuri simbolizuoja prisikėlusį Kristų mūsų tarpe, papuošti, o margučiai – vaikų džiaugsmui.
Po šv. Mišių šventė tęsėsi parapijos konferencijų salėje, kurioje tvyrojo šventinė nuotaika. Pati salė buvo išpuošta pagal origami meną išlankstytomis gervelėmis. Jomis papuoštas ir pats Velykų medis. Akį traukė ne tik ant šakelių kabantys margučiai, bet ir įvairiaspalviai balionai.

Nors salėje buvo vėsoka, šventė vyko linksmai. Pirmiausia apšilimui žaidėme judriuosius žaidimus. Ypač visus išjudino žaidimas „Lukrecija“, kai tariant kiekvienos savaitės dienos pavadinimą teko tūpti – stoti, vėl tūpti – stoti. Apšilę tėveliai su vaikais susikibę traukinuku nugužėjo prie Velykėlių stalo. Palaiminę maistą, vaišinomės. Po to suaugę ir vaikai žaidė su balionais, vieni pūtė, o kiti gaudė muilo burbulus.

Daug džiugios nuotaikos vaikams suteikė Velykų bobutės apsilankymas. Nors ji sakė esanti jau senyvo amžiaus, nepaliovė visus stebinusi savo energija ir muzikalumu. Kai vieno judraus žaidimo metu ji grojo pianinu, viena melodiją keitė kitą, vis įvairesnę. Ji besanti ir gera senųjų liaudies žaidimų žinovė. Tėvai su vaikais vos spėjo sukti ratelius. Žaidėme vaikų pamėgtus žaidimus – „Jurgeli, meistreli“, „Siūlai, siūlai, susivykit“ ir kt.

Išmanioji Velykų bobutė vedė viktoriną, kurios metu tikrino katekizmo žinias, pvz., klausė, kiek yra evangelijų, koks buvo mylimiausias Jėzaus mokinys ir kt. Vaikams į klausimus atsakyti galėjo padėti ir tėveliai. Visi teisingai atsakę gaudavo po prizą – tušinuką. Atrodytų, tokia smulkmena, bet vaikus prizas įkvėpė labiau stengtis atsakyti į klausimus. Jie norėjo gauti kuo daugiau tušinukų.

Velykų margučiui suteikiama ypatinga galia. Jis simbolizuoja atgimimą, gyvybės atsiradimą ir atsinaujinimą. Velykų bobutė organizavo margučių ridenimo varžytuves. Vaikai ridinėjo kiaušinius, o ji vis rinko. Patys mažiausi sugebėjo nemažai jų sudaužyti. Jiems tai pasirodė žymiai įdomiau nei jų ridinėjimas.

Per Atvelykį pagal senovės lietuvių tradicijas būtina suptis, kad javai greičiau sužaliuotų, pavasaris greičiau ateitų ir per visus metus linksmi būtume. Supynės salėje buvo neeilinės: du tėveliai jas padarė tarpusavyje sukryžiavę rankas. Vaikams buvo labai smagu suptis ant jų rankų. Suposi tol, kol tėvelių jėgos išseko. Linkime, kad mes ir mūsų vaikai būtume linksmi visus metus.

Padėkoję Velykų bobutei už išradingumą ir dovanas, Velykėlių šventę baigėme giesmėmis. Visi giedojome „Padaryk mane žmonių žveju“, „Šventuoju prisikėlimu“. Išeidami į namus tėveliai su vaikais išsinešė šventinę nuotaiką ir Jėzaus kvietimą: „Jėzus kviečia, eikš pas mane, eikš pas mane, bus gera tau, bus gera tau“.
Kaip viščiukai neišsirita iš kiaušinio nepramušę lukšto, taip ir mes negalime augti tikėjime neįveikę savo kompleksų. Tai liudija mūsų šeimos patirtis.

Mūsų šeima šioje Atvelykio - Gailestingumo šventėje kaip atnašą nešė gėlių prisikėlusiam Kristui. Kai buvome pakviesti šiai tarnystei, jautėme viduje kylantį erzelį ne dėl per savaitę patirto didelio nuovargio, o dėl įvairių kompleksų. Galvoje kirbėjo mintys: „gal kiti tai geriau padarytų“, „kažkaip neįprasta visiems stebint tai daryti visai šeimai“, „gal kuris suklysime“ ir pan.

Noras padėkoti Viešpačiui už Jo meilę ir globą padėjo įveikti kompleksus. Atrodo, toks paprastas padėkos Dievui aktas – gėlių atnešimas – leido mums stipriau išgyventi Jo akivaizdą, pajusti krikšto pažadų atnaujinimo metu prisiimtą atsakomybę.

Koks skirtumas mums buvo tarp įprasto dalyvavimo mišiose ir pastarojo? Manau, kad paprastai dalyvaudami mišiose mes tarsi pasislepiame vieni už kitų bendruomenėje. Iš pirmo žvilgsnio, sakyčiau, toks nedidelis judesys – visos šeimos ėjimo link altoriaus momentas – tiek daug dovanoja: stiprina šeimos santykius ir leidžia augti tikėjime. Taigi, leidžia žengti arčiau Viešpaties.

Danutė Navickienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021