Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Pagyvenusių žmonių sambūris. Tarp pušynų – Dzūkija...(2013-09-25)

Paskelbta: 2013-09-30

 

Rugsėjo 25-ąją beveik penkiasdešimt keliauninkų išsiruošėme kelionėn į Dzūkiją. Susirinkusius prie Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios palaimino ir prasmingos kelionės palinkėjo kun. Algis Akelaitis. Nuotaika buvo pakili, nes programoje buvo numatyta aplankyti daug istorinių ir kultūros objektų, bet jaudinomės, kad tik mums nesutrukdytų lietus.
„Lietuvi, pabučiuok po kojų/ Krauju permirkusią čia žemę,/ Pagerbk kapus tėvų-herojų./ Iš kur ainiai stiprybę semia, “- rašė Maironis apie Punią. Kas nežino legendomis apipinto Pilėnų mūšio? Punios piliakalnis yra viena didžiausių ir gražiausių Lietuvoje, stūkso Nemuno ir Punelės santakoje. Kol pasiekėme Punią , teko papasakoti jos garbingą istoriją , o užlipę ant piliakalnio ilga gėrėjomis Punios šilu, lyg pajautėme mūsų protėvių dvasią. Nemažesnį įspūdį paliko Merkinės istorija ir Merkinės piliakalnis. Jos apylinkes poetiškai aprašė rašytojas Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. Dzūkijoje gal ir dabar skamba senovinė daina: “Pas Merkinėlę, pas miestužėlį/ Kovės berneliai, Perlojos raiteliai.“ Merkinės piliakalnis aukštas ir labai nustebau , kad dauguma keliauninkų nepabijojo užkopti ant aukšto Merkinės piliakalnio ir pasigėrėti Nemuno, Merkio santaka, išgirsti tyliai gurguliuojantį Stangės upelį ir nuklysti į amžių glūdumą, kai čia gyveno mūsų protėviai, gynė gimtą žemę, vadovaujami DidžiojoVytauto.
Pagarbos įspūdį paliko Merkinėje tarp pušynų įrengtas Laisvės kovų laukas, kuriame palaidoti tremtiniai, partizanai. Atminties kalnelis žavi metaliniais kryžiais, kurios puošia saulutės.
Pernai rašytojui Vincui Krėvei-Mickevičiui sukako 130 –osios gimimo metinės. Mes iš jo mokėmės dainingos gimtosios kalbos, kas neprisimena „Antanuko ryto“, „Bobulės vargų“ ar „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“? Mes Subartonyse –Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškėje – memorialiniame muziejuje. Šio muziejaus gidė Evelina Buržinskienė papasakojo apie mūsų literatūros klasiko, pedagogo, mokslininko, redaktoriaus, kultūros ir politikos veikėjo gyvenimą ir kūrybą. Neišdildomą įspūdį paliko jo sugrįžimai į Subartonis, kai Vincas Krėvė čia rinko tautosaką , bendraudavo su aplinkinių kaimų žmonėmis, lankydavosi Merkinėje, Liškiavoje, Punioje. Ekspozija prasmingai atskleidžia rašytojo gyvenimo pagrindinius įvykius. Sodelyje rymo liaudies meistro Ipolito Užkurnio V.Krėvės skulptūra. Buvo įvykdyta ir paskutinė rašytojo valia, jo ir žmonos palaikai parvežti iš JAV ir palaidoti Subartonių kapinaitėse.
Šalia V. Krėvės muziejaus – Totorių muziejus. Čia mus sutiko Varėnos rajono totorių draugijos pirmininkė Liusia Gaidukevičienė. Ji labai šiltai, nuoširdžiai papasakojo apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) apgyvendintų totorių istoriją, kuri siekia apie 600 metų. Kultūriniu ir etniniu atžvilgiu nevienalytė bendruomenė gyvendama šalia kaimynų krikščionių, stipriai asimiliavosi ir integravosi į visuomenę. Kaip akcentavo gerbiama Liusia, per 600 gyvavimo metų Lietuvoje totoriai sugebėjo išlaikyti savo kultūros ypatumus, žinoma, jie ilgisi savo kalnų, bet labai pamilę tą žemę, kurioje gyvena. Jų ekspozicijoje pagarbioje vietoje Vytauto portretas, jų vėliava ir mūsų trispalvė. Labai įdomu kiekvienam buvo susipažinti su totorių kultūros paveldu - muziejaus eksponatais. Argi neįdomu pažinti ir kulinarinį paveldą. Gardžiai valgėme ponios Liusios pagamintus čeburekus ir sultinį. Dėkojome poniai Liusiai, kuri savo atvirumu ir skleidžiama šiluma padovanojo kiekvienam trupinėlį gėrio.
Liškiava.Tai seną ir garbingą istoriją turintis miestelis, garsėjantis architektūros paminklais. Mes aplankėme Švč. Trejybės Bažnyčią. Pirmoji medinė buvo pastatyta 1450 metais, pirmą mūrinę su vienuolynu 17 amž. pastatė dominikonai. Gidė Jurgita Norusevičiūtė mums papasakojo šios bažnyčios istoriją, priminė skaudžius sovietinės okupacijos metus. Tačiau su Atgimimu kėlėsi ir Liškiavos bažnyčia. 1990 m. Liškiavos klebono kun. Valiaus Zubavičiaus pastangomis bažnyčia ir vienuolyno pastatai atrestauruoti. Atgaivinta beveik sunykusi sienų tapyba ir iš dalies atstatyta pirminė altorių ikonografija. Bažnyčios kupolas dekoruotas freskomis, vaizduojančiomis istorines dominikonų gyvenimo bei religinės alegorijos scenas. Liškiavos bažnyčia garsėja nutapytu ant drobės stebuklingu Švč. Dievo Motinos paveikslu. Šventoriuje stovi varpinė ir Liškiavos klebo A. Jucevičiaus antkapinis paminklas su Šv. Agotos skulptūra. Senoji skulptūra, apgadinta gamtos stichijos, perkelta į bažnyčią. Paruošta liturginių ir bažnytinio meno kūrinių ekspozicija, su kuria ir susipažinome. Mes ne tik pasimeldėme prie Švč. Dievo Motinos paveikslo, bet ir sugiedojome „Marija, Marija“. Ilgai dar vaikščiojome aplink bažnyčią , gėrėjomės ir džiaugėmės, kad nesunyko , bet išsaugoti ir atstatyti tokie vertingi mūsų tautos kultūros lobiai.
Nuo Liškiavos čia pat ir Druskininkai. Mūsų tikslas – aplankyti Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) bažnyčią. Čia mus sutiko šios bažnyčios vikaras kun. Renaldas Kučko. Pasveikino ir pasidžiaugė mūsų apsilankymu , pakviesdamas visiems sukalbėti litaniją. Taip pat papasakojo šios bažnyčios istoriją, čia esančios ir labai tikinčiųjų pamėgtos Aušros Vartų koplyčios kopijos istoriją. Labai ilgai bendravo vikaras kun. Renaldas su mūsų keliauninkais ir mes buvome jam labai dėkingi už tą dvasinę šilumą, kuria dalinosi su mumis. Taip pat surinkome auką šiai bažnyčiai.
Trumpas pasivaikščiojimas po Druskininkus ir vos už kelių kilometrų mūsų paskutinis aplankomas objektas - Antano Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas. Naujasodės kaime apie 30 metų gyvena ir kuria skulptorius medžio drožėjas Antanas Česnulis. Prie vaizdingo šnekančio Ratnyčėlės upelio jo drožinių ekspozicija. Keturiuose Vėjo malūno aukštuose – autoriaus drožtos skulptūros. Nuo malūno upelio link akmeninėse nišose visų Lietuvos meistrų rūpintojėliai. Vėliau seka viena po kitos vis įdomesnės autoriaus sukurtos kompozicijos: teatro personažai, Šv. Jurgis, Maironis, S.Nėries poemos personažai, „Duonos kelias“. Ir dar daug daug darbų.... Juos reikia pamatyti ir neįtikėtina, kad tiek daug darbų sukūrė Antanas Česnulis. Mes jam širdingai padėkojome, linkėdami stiprybės įgyvendinant visus sumanymus. Ekspozicijos pabaigoje – didelė pavėsinė su stalais, kurioje jau pavakary mes ir susėdome Agapei. Pasidžiaugę tuo, ką pamatėme ir aplankėme, padėkoję Aukščiausiajam, kad visa mūsų kelionė buvo sėkminga, lydėjo saulė, švelnus vėjelis, tik keletą minučių maži debesėliai atgaivino švelniais lašeliais.
Pasistiprinus, pasidalinus įspūdžiais, neskubėjome , bet sudainavome daug mūsų pamėgtų tautos dainų. Valandėlę pasivaikščiojome po Dzūkijos pušyną, kuris savo žaluma ir tyla ilgos dienos nuovargį nuslopino. Verta prisiminti J. Nekrošiaus žodžius apie Dzūkiją: „ Ranką prie pušies priglausk/ Ir širdim pušies paklausk-/ Kas tau ošiantys miškai, / Smėlio kalvos ir laukai? “ . 

                                 Rima Lipšienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021