Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Vainikas Lietuvai su gyvosios atminties žiedais (2018-02-25)

Paskelbta: 2018-02-27


Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos konferencijų salėje, šaltą vasario sekmadienį po šv. Mišių rinkosi parapijiečiai, svečiai. Renginio “Vainikas Lietuvai” dalyvius, svečius pasveikino monsinjoras Vytautas Grigaravičius, dėkojo visiems, trispalvėmis sutikusius Vasario 16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio dieną, mininčius šią svarbią Lietuvai sukaktį ir toliau tęsiančius istorinės atminties bylojimą. Įtaigiu žodžiu kreipėsi į parapijiečius prisiminti pagrindinius lietuvio priesakus – meilę artimam, meilę Tėvynei, Lietuvai, būti budriems, tikintiems.


Monsinjoras pasveikino atvykusius garbius svečius, gyvenančius Vokietijoje – Sigfrid Gronau ir Juttą Noak. Jie, dažnai atvykstantys Lietuvon, gyvena, dalijasi savo potyriais, savo išgyvenimais su Lietuvos ir ne tik Lietuvoje gyvenančiais skaitytojais, žmonėmis, kuriems svarbus ir reikšmingas sudėtingas Lietuvos ir lietuvių likimas istorijos vingiuose.

Renginį pradėjo LUMA prezidentė Dalia Poškienė: Kaip dovaną šimtmečiui piname „Vainiką Lietuvai“. Renkame įvairiaspalvius žiedus, kurie – vieni – džiugesio, meilės pražydinti, kiti – menantys skausmą, išgyvenimus. Gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje. Daug kas pasikeitė nepriklausomos Lietuvos žmonių gyvenime – esame laisvi, be sienų, be priespaudos, be okupantų… Brangi laisvės kaina Lietuvos žmonėms. Tik tie, kas toli be Tėvynės, Sibiro gulaguose, pabėgėlių stovyklose, lageriuose ir kalėjimuose mena, kokias kančias teko patirti. Tačiau istorijos puslapiai ne visi atversti – dar mažai kam buvo žinoma pokario žmonių, išsigelbėjusių iš pragaro, bado, istorija.


Ją papasakojo Siegfried Gronau knygoje „Klyksmas vaiduoklių mieste: Vilko vaikai“. Knyga – „ne tik dešimtmečio vaiko – vilko vaiko – kartu su šeima patirtų kančių ir siaubingų žudynių, bado ir Černiachovskio ginkluotų gaujų žvėriško siautimo Karaliaučiuje kronika, ne tik paauglio ir suaugusiojo gyvenimas Antrojo pasaulinio karo ir grėsmingai nykių sovietinių metų niokojamoje Lietuvoje, bet ir visa žmonijos istorijai užginta užmirštis“.

Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro išleistą knygą pristatė jo vadovas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Valdas Kubilius. Knygos autorius S. Gronau, papasakojo, kad knygoje aprašytose vietovėse nuo 1947 m. gyveno lietuvių šeimose. Bado ir mirties šmėkla duoneliauti vaiką atklaidino į šį kraštą, Lietuvoje jis tapo Kaziu Mačiulskiu dvidešimčiai metų ir tik 1973 m. su šeima sugrįžo į Vakarų Vokietiją, kur dabar gyvena Grossolto mieste. Išgyventi pavyko ne visiems: vaiko akyse miršta sesutės, motina, tėvas žūsta karo fronte tolimoje Rusijoje. Tačiau noras gyventi, išlikti buvo stipresnis. Ištvėrė. Išsekę, alkani, nuplyšusiais rūbais, slėpdamiesi miškuose nuo sodybos link sodybos elgetaudami būriai tokių vaikų atkeliavo į Lietuvą, Latviją. Žmonės, kiek galėdami, šelpė, duodavo pastogę. Tačiau nesiryždavo priglausti ilgesniam laikui, nes griežtai buvo uždrausta gelbėti „priešų vaikus“. Bet dorų žmonių dėka daugelis tokių vaikų gavo lietuviškus vardus, pavardes. Vieniems daugiau, kitiems mažiau pasisekė.

Tik ilgas baimės jausmas vertė tylėti, neišduoti „savo gelbėtojų“. Kiek dar nežinomų lietuvių – vokiečių vaikų liudytų? Tačiau likimas ne visiems buvo toks. Tūkstančius dar 1951 m. gegužę prekiniais vagonais Vilko vaikus išgabeno iš Lietuvos. Kur nubloškė juos – Vokietijon, Rusijon, Sibiran? O kiek išžudė? Kas papasakos, kas atsakys už pražudytus gyvenimus? Istorija apie elgetomis virtusius Rytų Prūsijos vokiečių vaikus, jų klajonės po Lietuvą Antrajam pasauliniam karui pasibaigus ir sovietams naikinant Rytprūsių gyventojus, papasakota knygoje – juodoji dėmė, nusikaltimų žmogui atskleistis, apie kurią sužinosite perskaitę. Knygos – gyvoji istorija, byloja apie lietuvių, prūsų, vokiečių sudėtingus likimus.


Valdas Kubilius pasidalijo ir kitos garbios viešnios kūrybos kraite ir PLC išleista knyga „Raudonos pelytės“. Vokiečių kilmės rašytoja Jutta Noak (tikra pavardė – Vaitkienė) – poetė, prozininkė. 1965 m. baigė Kauno medicinos akademiją ir ilgus metus dirbo gydytoja. Priklausė medikų rašytojų susivienijimui, tačiau publikacijos periodikoje ir pirmoji novelių knyga pasirodė tik po Lietuvos išsivadavimo. Nuo 1998 m. gyvena Vokietijoje, priklauso Hamburgo autorių susivienijimui bei rusų literatų draugijai. 2007–2009 m. buvo Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė. Nuo 2010 m. lietuvių-vokiečių kultūros draugijos „LiT.art“ pirmininkė.

Projekto „Judančios erdvės“ autorė, subūrusi besidominčius Lietuvos kultūra lietuvius ir Šiaurės Vokietijoje gyvenančius menininkus. Kūrybos (eilėraščių, prozos) publikuoja vokiškuose almanachuose „Bibliothek deutschsprachiger Gedichte“, „Источник“ („Šaltinis“ – vokiečių ir rusų kalbomis), „Stadtpark mon amour“ ir kitur. Lietuvos rašytojų sąjungos narė, LUMA narė. Ji augo dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių – apsuptyje ir sukaupė išskirtinę gyvenimo patirtį. Romanas „Raudonos pelytės“ pasakoja klajoklišką vienos šeimos istoriją, nusidriekusią per porą šimtmečių. Rašytoja atveria lietuvių literatūroje dar netyrinėtą temą: Lietuvos vokiečių likimai bei Antrojo pasaulinio karo padariniai žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse, jų pastangos išgyventi, pritapti, susivokti savyje, atgauti vidinę pusiausvyrą. Lietuvoje gimęs Emilis gyvenimą Vokietijoje sieja su šeimos lemtimi – tremtimi ir nuolatiniu bėgimu, kurios jam primena F. Nietzsche‘s amžinojo sugrįžimo mitą. Atsitiktinai sutikta Matilda su panašia ir skausminga patirtimi jam padeda kitaip pažvelgti į savo šeimos istoriją, svarstyti, ar jų susitikimas – atsitiktinumas, ar būtinumas. Romane su didele įtaiga atskleistas Emilio kurčiojo dėdelio pasaulis ir sukrečiantis vilko vaiko Horsto likimas.


Renginio metu buvo pristatytas Juttos Noak romanas „Raudonos pelytės“. Kaip sakė rašytoja: Mes – lyg atskirties vaikai, nepritampantys nei ten, nei čia. Nors tai nėra gryna tiesa. Tai – mūsų vidinis nestabilumas, savitvardos trūkumas. Blaškymasis tarp praeities ir dabarties, nesugebėjimas gyventi dabar ir čia… Autorių knygų ištraukas skaitė aktorė Kristina Kazakevičiūtė ir skaitovė Vilma Urniežiūtė (LUMA narės).

Svečius sveikino bendruomenės centro „Žaliakalnio aušra“ pirmininkė, lumietė, 2018 metais už neatlygintiną kultūrinę, švietėjišką veiklą parapijoje, bendruomenėje apdovanota Burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu Regina Markevičienė.

Svečiams šventinę programą dovanojo chorų „Monte Pacis“, „Gaida“ vadovas maestro Arvydas Paulauskas. Renginį, skirtą Gyvajai atminčiai, Lietuvos 100-mečiui organizavo LUMA Kauno skyrius, XXVII knygos mėgėjų draugija, knygos leidėjai – Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, bendruomenės centras „Žaliakalnio aušra“ ir Kauno Kristaus prisikėlimo parapija.

Parengė Dalia Poškienė LŽS narė, LUMA ir XXVII knygos mėgėjų draugijos vadovė.

Nuotr. Audronės Jurevičiūtės ir Dalios Poškienės

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021