Rugsėjo 19 d., po pusmetį trukusių „atostogų“, parapijos šeimų bendruomenė vėl susirinko į nedidelį būrelį – šįkart – keliauti.

Pagrindinis kelionės tikslas buvo pažinti palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimą ir darbus. Todėl ir pradėjome nuo Marijonų vienuolyne įsikūrusių ekspozicijų.

Sesė Viktorija pasakoja baltųjų vienuolių marijonų atsiradimą Lietuvoje ir pačios Marijampolės susikūrimą. Įdomu buvo išgirsti Marijampolės vardo kilmę: Starapolė (netoliese buvęs miestelis) plius marijonai, lygu Marijampolė.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos ses. Viktorija palydėjo mus per Marijonų vienuolyno laiptinę į kitą ekspoziciją, skirtą arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimui ir asmenybei. Pasakojimai apie jo našlaičio ir ligonio dalią, sunkiai įgytą išsilavinimą, nepatogią karjerą - išgrynina ir parodo ryžtingą, taurią, Dievui atsidavusią asmenybę. Klausant apie iškilių žmonių gyvenimus, stebint jų kasdieninius daiktus visada norisi apčiuopti, kas gi lemia tą šventumą? Kur toji sėkla ir jos dirva, iš kurios išauga šventasis? Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimas rodo, kad šventumas yra ne kova. Ne kovoje aplinkybes, veiksmus kitus žmones priimi ne kaip įveiktinus priešininkus, bet kaip priemonę tobulėti, auginti dvasios imunitetą.

Po ekskursijos dalyvavome mons. V. Grigaravičiaus aukojamose šv. Mišiose Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje prie pal. J. Matulaičio relikvijų.

Mons. V. Grigaravičius homilijoje sakė: „Kai 1987 m. birželio 28 d. sulaukėme džiugios ir didelės šventės, kai Katalikų Bažnyčia paskelbė arkivyskupą J. Matulaitis palaimintuoju, jis tapo mūsų švyturiu, kelrodžiu, pavyzdžiu mums kiekvieno mūsų asmeninėje kelionėje į Dievą. Dabar mes galime jį viešai gerbti ir prašyti jo užtarimo“.

Šventoriuje mus pasitikęs šios bazilikos klebonas kun. Giedrius Bakūnas MIC nudžiugino žinia, kad mums teikiami palaimintojo J. Matulaičio atlaidai.

Dienai sušilus ir išgiedrėjus, kelionę baigėme pasivaikščiojimu Marijampolės centre. Kas dalijosi įspūdžiais apie ekskursiją, kas domėjosi Marijampolės vietomis, kas mąstė apie palaimintąjį. Mintys tiesiog nunešė į palyginimą kitų iškilių asmenybių, literatūros personažų ir galiausiai protėvių gyvenimus. Žmonės, kurie sunkiomis sąlygomis kovėsi dėl duonos kąsnio, negailėjo nieko dėl savo ar savo vaikų sveikatos, principingai kilo karjeros laiptais. Juk jie tapo gerbiami, sektini autoritetai ir daug labiau suprantami. Atrodo neįmanoma padaryti karjeros, tapti pavyzdžiu ateinančioms kartoms būnant nuolankiu ir kukliu. Tačiau būtent nuolankieji ir kuklieji tampa šventaisiais, jų atminimas su metais tik stiprėja ir kyla į aukštumas.

                                                                                            Bendruomenės narė Ieva