Tęsiame sinodinę kelionę, į kurią esam pakviesti visi – visa Dievo Bažnyčia. Tame kelyje visi drauge ieškome tiesos, gėrio ir grožio, svarstome, kokia turėtų būti Bažnyčia. Turėdami tokį tikslą, gruodžio 19 d. Kristaus Prisikėlimo bazilikos konferencijų salėje susirinkome antrajam susitikimui tema „Klausytis ir kalbėti“.

Perskaitęs ištrauką iš Morkaus Evangelijos apie Kristaus pagydytą kurčnebylį (Mk 7, 31-37), vikaras kunigas Nerijus Pipiras trumpoje katechezėje atkreipė dėmesį į svarbias vietas: kurčnebylį atveda tie, kurie jau žino apie Jėzų – ir mes esam kviečiami kitą atvesti, palydėti; Kristus pasivėdėjo nelaimėlį į nuošalią vietą – taip svarbu likti vienudu tyloje su Dievu, kad pajustume Jo gydančią galią. Esam kviečiami klausti savęs: ar gali mano rankos pavėdėti link Jėzaus? Kur vedu savo artimąjį? Kad galėtume kalbėtis, pirmiausiai reikia klausytis. Paruoštoje susitikimui medžiagoje girdime, kad „kai klausa sutrikusi, būna pažeista ir kalba. Negirdintis ausimis nekalba ir lūpomis. Nesiklausydami neturėsime ką pasakyti nei apie Dievą, nei apie žmogų“.

Ėjom vieni kitų klausytis, susiskirstę grupelėmis. Dauguma aktyviai dalyvavo, atvirai dalinosi savo gyvenimo kelionės patirtimis. Buvo ir tokių, kuriems dalintis dar nebuvo drąsu, bet buvo gera klausytis, būti bendrystėje. Sugrįžus į bendrą „ratą“, grupelių moderatoriai pristatė svarbiausius žmonių paliestus klausimus, ryškiausias mintis.

Dauguma pažymėjo, kokie svarbūs yra žmonių liudijimai apie savo gyvenimiškas patirtis ir Dievo veikimą jose: jie labai paliečia širdis, sutvirtina tikėjimo kely, tik per mažai jų girdime bažnyčioje, per mažai suteikiama galimybių liudyti. Mažai kalbamės tarpusavy: ir namie, ir kitoje aplinkoje. Trūksta drąsos evangelizuoti. Labai sunku kalbėtis su kitokį požiūrį turinčiais, tam reikia žmogiško santykio su pašnekovu ir didelio nuolankumo priimti jį tokį, koks jis yra. Bet reikia kreiptis į Dievą Jis padeda, nušviečia kelią, atveria sielą, ir tuomet bendraudami tampame geresni, galime padėti vienas kitam: išklausyti, palaikyti, atliepti poreikius. Parapijoje labai daug priklauso nuo klebono, svarbu ir tarnautojų dėmesingumas, jautrumas; o šaltas, formalus požiūris uždaro, atstumia ne tik nuo Bažnyčios, bet gali net susvyruoti tikėjimas.

Žmonės išsakė troškimą, kad homilijos būtų labiau gyvenimiškos, konkrečios, aiškios, nebūtų vien filosofiniai mąstymai. Trūksta katechezių apie Šv. Mišių eigą, prasmę. Pasigendama, kad Bažnyčios hierarchai daugiau kalbėtų aktualiomis visuomenei temomis, ir svarbu – ne per vėlai.

Pastebėta, kad dažnai mes patys laukiame visko iš kito, o verta pagalvoti, ar kiekvienas jungiamės, kiek galime, ar dalyvaujame, kurdami savo bendruomenę?

Baigiant buvo akcentuota, kad sinodiniams susitikimams gerai būtų pasiruošti iš anksto: medžiaga parapijoje padalijama mažiausiai prieš savaitę, todėl verta perskaityti Evangelijos ištrauką, pabūti su Dievo žodžiu maldoje, pasiklausyti širdies, atrasti, ką Viešpats kalba, kur link kreipia.

Labai svarbu pasitikėti Dievu – kad Jis dalyvauja mūsų ieškojimuose, kad nepaliks mūsų vienų, bet ves mus, kadangi Jo gerumas yra daug didesnis, negu galime įsivaizduoti.

Skirstėmės, palinkėję vieni kitiems gražaus adventinio laukimo laiko ir jaukios Jėzaus gimimo atminimo šventės. Telaimina mus Dievas!

                                                                                           Moderatorė Valerija Lietuvnikienė