Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Tęsiame Sinodo kelionę parapijoje (2022-03-27)

Paskelbta: 2022-03-29

Kovo 27 d., vėjuotą sekmadienį, vėl rinkomės į susitikimą. Ruošėmės pasidalinti įžvalgomis tema „Dialogas Bažnyčioje ir visuomenėje, ekumenizmas“.

 Parapijos vikaras kunigas Nerijus Pipiras perskaitė Šv. Rašto ištrauką iš Jono Evangelijos (Jn 4, 7-42). Dievas per savo žodį kvietė į dialogą su Juo, koks mūsų atsakas? Įdėmiai klausėmės, stengdamiesi išgirsti, kur link Jis mus kreipia.


Ši Šv. Rašto ištrauka gana ilga, gili ir turtinga savo turiniu, sukelia daug minčių, sujudina širdį. Kunigas Nerijus kvietė pamąstyti, kaip galime puoselėti dialogą savo bendruomenėje. Džiugu, kad kai kurie žmonės jau buvo pasidomėję medžiaga, klausimais, pasiruošę.


Peržvelgėme paruoštas skaidres, pasiskirstėme grupelėmis. Gera buvo klausytis pasidalinimų, nes girdėjosi nuoširdus rūpestis Bažnyčia, parapijos bendruomene, sutarimo paieškomis pasaulyje. Pažymėta, kad dialogas – visų pirma klausymasis, ir tam visada reikia dviejų, kitaip vyktų tik monologas. Žiūrint į Kristų minėtoje Šv. Rašto ištraukoje, suprantame, kad dialogą galima pradėti nuo pačių paprasčiausių, bet kitam svarbių dalykų ir, pašnekesį vystant, palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių temų.

Kalbėti reikia atvirai ir drąsiai, o klausytis empatiškai, stengiantis pajusti kito minčių „posūkius“ bei poelgių motyvus. Kitas atsivers tik tuomet, kai pasijus saugiai, kai pasijus priimamas toks, koks yra. Kai pašnekovas nesiklauso, kai jaučiamės neišgirsti, visada verta kviestis Dievą, jis niekad nepalieka, visada šalia, ir, kas mums atrodo neįveikiama, Jam nėra negalimų dalykų. Galime vadovautis žmogiškais principais, bet visada verta prisiminti ir pagalvoti, o kaip toje situacijoje elgtųsi Jėzus, ką Jis sakytų. Tai – pagrindinis kriterijus.


 Pažymėta, kad labiausiai dialogui trukdo puikybė, jautimasis visažiniu ir teisingiausiu, koncentracija į save. O krikščionio gyvenimo esmė – santykis. Santykis su Dievu ir santykis su kitu, savo artimu. Tik per santykį su kitu, per kitą galime pažinti save. Bet be santykio su Dievu santykis su kitu yta neįmanomas. O puikybės išvengti gali padėti minėtos ištraukos žodžiai: „Vienas pasėja, kitas nupjauna... kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“

Esam laikini šioje žemės karalystėje ir be galo trapūs, turime pagelbėti vieni kitiems, nes, kaip sakė popiežius, esam vienoje valtyje. Bendraujant su kitaminčiais, gerai neskirstyti į „savus“ ir „svetimus“, visi esam Dievo vaikai. Galime augti meilėje, tai gali virsti Dievo Malonės vieta.


Visi pakrikštytieji esame Dievo Bažnyčia, todėl iššūkių ir išbandymų metu ir iš savęs, ir iš kitų, iš Bažnyčios lauktume tvirtumo ir ištikimybės tikėjime, kurie eitų koja kojon su pagalba kenčiantiems ir vargstantiems. Iš vienos pusės norėtųsi autoritetingo Bažnyčios hierarchų aiškinimo krizinių situacijų atvejais, iš kitos kviestume juos eiti į dialogą su pasauliečiais. Džiugiai pažymėta, kad mūsų parapijoje tie dalykai dera ir yra įgyvendinami.


 Šįkart (ir jau ne pirmą kartą!) susitikime dalyvavo ir jauniausi parapijos nariai. Jonas net pažadėjo pakalbinti savo seses, kad susidarytų grupelė pokalbiui, kurią jis pasiryžęs moderuoti. Kaip tai viltinga, auga graži pamaina.

 Skirstėmės, pasidžiaugę bendryste, jausdamiesi praturtėję. „Jei jie žinotų, kaip čia gerai, tai daugiau ateitų“, – išgirdau pasibaigus susitikimui. Tai buvo dovana – mūsų vieni kitiems dovanotas laikas. Kelionė tęsiasi.

                                                                                    Koordinatorė Valerija Lietuvnikienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021