Gruodžio 8 dieną Biblijos studijos grupės nariai atsisveikino su Senojo Testamento Pradžios knygos herojais, su kuriais spėjo susigyventi: vienus pamilome, kitais nusivylėme, o dar kiti kėlė nuostabą ir žavesį.

Biblijos žinovas, grupės vadovas, kun. Algirdas Akelaitis (toliau kun. A.) savo ypatingu gebėjimu sužadinti smalsumą, mokė skaityti ne šiaip „sausą“ tekstą, bet stengtis įsijausti, įsigyventi į pradžių pradžią, nuo ko viskas prasidėjo, susitapatinti su veikėjais ir kartu su jais keliauti tikėjimo keliu. Ko išmokome, ką supratome, kuo praturtėjome šioje netrumpoje (ketverių metų) kelionėje?

 Pirmiausia, kaip skaityti Bibliją (apskritai bet kurį grožinės literatūros kūrinį): ji turi veikti jausmus. Antra, kad tai ne tik žydų tautos istorija, kuri prasidėjo nuo tautos patriarcho Abraomo, jo sūnaus Izaoko ir Izaoko sūnaus Jokūbo. Tai ir mūsų, krikščionių, istorija. Mes taip pat Abraomo palikuonys, jis ir mūsų patriarchas, nes per jį ir mes gavome palaiminimą. Pradžios knygos 12-ame skyriuje, 2-oje eilutėje, skaitome Jahvės (Dievo) Abraomui pasakytus žodžius: „Ir darysiu tave tauta didele, ir laiminsiu tave, ir didinsiu vardą tavo taip, kad tu būsi palaiminimu“(pažodinis kun. A. vertimas). Trečia, patriarchai nenuginčijamai yra mums tikėjimo pavyzdžiai. Dievas visada buvo su jais. Ryškiausiai tai matosi Abraomo asmenyje, kuris laikomas tikėjimo tėvu. Jam Jahvė sakė: „Eik tau iš žemės tavo, ir iš gimtinės tavo, ir iš namų tėvo tavo, į žemę, kurią darysiu – kad – matytum“ (Per 12, 1, pažodinis kun. A. vertimas). Ir Abraomas išėjo. Laiške Žydams autorius rašo: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.“ (Žyd11, 8) . Nors sunkiai įsivaizduojama, kaip tai įmanoma, krikščionybės istorija liudija ne apie vieną šventąjį, kuris atsisakė tėvų turtų, namų, būsimos sėkmingos karjeros ir pasišventė Viešpaties Dievo tarnystei.

Savaime kyla klausimas: „Ką Dievas gali kviesti mane palikti, ko aš galėčiau atsisakyti, kad atsiliepčiau į Jo kvietimą?“ Įdomu!? Ketvirta, nuolat kelti klausimus: Kodėl? Kas tai? Kam to reikia? Kas tai žino? ir kt. Pavyzdžiui, kodėl Visagalis Dievas leido įvykti vienam ar kitam dalykui, kuris nutraukia santykius tarp žmonių, tarp Dievo ir žmogaus? Kam Dievui reikėjo Abraomą padaryti iš miestiečio (sėslaus gyventojo) klajokliu? Ką reiškia Dievo tylėjimas, kai labai reikia Jo dėmesio, Jo pagalbos? Kodėl Jis tyli, kai Jokūbas niekšiškai pasielgia su broliu Esavu? Penkta, autoriai, redaktoriai yra sąžiningi. Jie parodo, kad jokia nuodėmė nelieka be atsako. Ateina laikas ir atpildas grįžta su kaupu. Taip įvyko ir su Jokūbu – senatvėje visi nesąžiningi darbai atsigręžė prieš jį. Šešta, manau išmokome įžvelgti ironiją, sarkazmą ir atskirti juos nuo tiesioginės prasmės. Į tai kun. Algirdas nuolat atkreipdavo dėmesį. Įdomus klausimas: „Kam reikalinga ironija?“ Dar įdomesnis atsakymas: „Tai auditorijos sijojimas. Kas supranta ironiją, tas lieka, kas nesupranta – atkrenta.“ Grupelei greičiausiai būdingas pirmasis požymis, nes narių nemažėja, bet didėja. Septinta, skaitant Senąjį Testamentą (ST), įžvelgti jo vientisumą su Naujuoju Testamentu (NT).

Kun. Algirdas nuolat ir nuolat Pradžios knygos įvykiuose, žodžiuose skatino įžvelgti ryšį tarp ST ir NT bei atpažinti, ką Dievas nuveikė per savo Sūnų Jėzų Kristų dėl žmonijos išganymo (pvz., Abraomo sūnaus aukojime įžvelgiamas būsimojo Jėzaus Kristaus įvykio provaizdis). Taigi, krikščionys ST turi skaityti įsikūnijusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus šviesoje. Aštunta, ypač brangios įžvalgos su dabartimi, prasmingi, praktiniai pamokymai, susieti su mūsų gyvenimu. Sunku viską išvardinti, nes beveik kiekvieno susitikimo metu į tai buvo kreipiamas dėmesys. Paminėsiu tik vieną iš jų, kai miršta Jokūbas. 50-ojo skyriaus, pirmoje eilutėje skaitome: „Ir puolė Yosef ant veido tėvo jo ir verkė ant jo, ir bučiavo jį.“ (pažodinis kun. A. vertimas).

Įvyko diskusija apie šventųjų relikvijas, apie mirtį, apie atsisveikinimą su mirusiuoju, apie kremavimą. Kodėl Jokūbas glaudžiasi prie tėvo veido? – nori išsaugoti atmintį. Ar tai įmanoma, jei kūno nėra, tik pelenų urna? Mums, krikščionims, kremavimas yra svetimas dalykas. Nebėra veido ir nėra tinkamo perėjimo ritualo. Visko išvardinti neįmanoma, nes kiekvienas susitikimas – nauja pamoka, naujas potyris. Šventąjį Raštą rašė Šventosios Dvasios įkvėptieji autoriai, redaktoriai. Tad ir sėkmingai Jį perteikti gali tik tos pačios dvasios įkvėptas aiškintojas. Manau, nė vienas mūsų nemažos grupės narys neabejoja, kad kun. Algirdas yra apdovanotas šiuo dievišku talentu.

Taigi, Pradžios knygą baigėme skaityti: miršta Juozapas ( paskutinio patriarcho sūnus), prisaikdinęs brolius, jį balzamuoti ir, kai grįš į Izraelį, pasiimti kartu. Tai rodo, jog redaktoriai žino, kad ši knyga bus priešistorė Išėjimui iš Egipto. Kartu tęsis ir mūsų Biblijos studijos. Susitikimas baigėsi iškilmingu klebono Kęstučio palaiminimu, o kun. Algirdas grupelę įamžino fotonuotraukoje.

Artėjant Šv. Kalėdoms, visų būrelio narių vardu nuoširdžiai dėkoju kun. Algirdui už meilę Dievo Žodžiui, už entuziazmą perteikiant jį, už betarpišką bendrystę, humorą, kuris praskaidrina mintis ir padeda suprasti net sunkiausią tekstą.

Dėkojame parapijos klebonui kun. Kęstučiui Rugevičiui, kuris ne kartą aplankė mus, atšalus orams, pasirūpino patalpos apšildymu.

 Linkime visiems džiugių Šv. Kalėdų ir palaimingų 2023-ųjų Metų!

Biblijos studijų koordinatorė Birutė Vasylienė