2007-09-20

Mieli broliai ir sesės Kristuje, šiandien mūsų parapijoje prasideda Eucharistijos šventė ”Eucharistija – amžinoji vienybė Kristuje”.

Kiekvieną kartą, kai ateiname į šv. Mišias ir švenčiame Eucharistiją, mes išgyvename Jėzaus Kristaus artumą. Vieni labiau, kiti silpniau, treti - vos pradėję eiti tikėjimo keliu.

Priimdami šv. Komuniją – Kristaus Kūną ir Kraują, duonos ir vyno pavidalu, mes įsileidžiame Kristų į savo širdį. Jei tai atliekame nuoširdžiai įtikėję, tyra siela, per atgailą, tuomet Jėzus ateis ir pasiliks, nes Jis davė pažadą: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 6,56).

Šiomis dienomis jūs kviečiami giliau pažvelgti į save, kiek jumyse yra meilės Dievui ir artimui, kiek jumyse yra tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Jūs kviečiami ištirti save ir atsakyti sau: „Ar aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, siųstas dangiškojo Tėvo per savo kančią ir mirtį atpirkti mane, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą? Ar tikim Kristaus žodžiais: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną gyvens per amžius!“(Jn 6,51).
     Evangelija pagal Luką klausia: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?“ (Lk 7,51). Šis klausimas nuo krikščionybės pradžios iki šių dienų yra aktualus ir jaudina žmoniją. Pats Jėzus atsakė į šį klausimą. Jis nuolat save vadino Dangiškojo Tėvo Sūnumi. Taip save vadindamas, Jis pabrėžė, kad Jo santykis su Dievu yra ne toks, kaip kitų. Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta , tik Sūnus“ (Mt 11,27), o Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Aš - Dievo Sūnus!(...) Tikėkite darbais, kad pažintume ir suprastume, jog Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn 10,36-38).
       Niekas iš pranašų nėra taip kalbėjęs. Visi kalbėjo Dievo vardu, o Kristus neskyrė savęs nuo dangiškojo Tėvo. Todėl Bažnyčia skelbia Jėzų, Dievo Sūnų.
      Kai Dievas sutvėrė žmogų, įveisė „linksmybių Rojų, jame patalpino sutvertą žmogų“ (Per 2,8). Dievas leido naudotis visomis sodo gėrybėmis, tik įsakė nevalgyti iš „medžio žinojimo gero ir pikto, nes tą dieną, kurią iš jo valgys (i), neišvengiamai mirs (i).(Pr 2,17). 

Pirmasis žmogus Adomas nepaklausė Dievo. Leidosi šėtono sugundomas ir valgė vaisių nuo uždrausto medžio. Taip Adomas užtraukė žmonijai mirtiną nuodėmę, per kurią žmogus patiria tamsybių karalystę. Dievas begaliniai mylėdamas savo kūrinį ir būdamas gailestingas, siuntė savo vienatinį mylimiausiąjį Sūnų „kad velnio darbus sugriautų“ (1Jn 3,8).
Atėjęs į žemę Jėzus Kristus apreiškė žmonėms Dievą ir parodė, koks gali ir turi būti žmogus. Jis pakvietė iš esmės kitam gyvenimui, nei buvo įpratęs žmogus, nei esame įpratę mes.
         Apaštalas Paulius filipiečiams rašė: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų, būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus, kuris (...) nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones“ (Fil 2,4-7).
       „Jėzus atėjo į žemę žmogaus kūne, gyveno tarp kitų, savanaudiškų, surambėjusių ir priešiškų žmonių, nuolatos patarnavo ištroškusioms ir išvargusioms minioms ir galiausiai mirė ant kryžiaus. Tai pavyzdys mums – nesilaikyti pasiglemžus savo gerovės ir asmeninių interesų nelaikyti aukščiausiu tikslu“ (plg. P.Pagojus. „Meilės pamokos“).
         Dievas paliko laisvę rinktis: gyventi nuodėmėje, nepripažįstant Jėzaus ar išsižadėti senojo nuodėmingojo gyvenimo ir rinktis Jėzaus parodytą kelią. Štai kodėl Jėzus gimė ne puošniuose karaliaus rūmuose, o tvartelyje silpnas, kaip ir visi pasaulio kūdikiai. Jis neatėjo į žemę kaip dangiškasis karžygys, triuškinantis priešus. Jis augo staliaus namuose ir mokėsi šio amato. Jis valgė ir gėrė kartu su savo mokiniais, kartu su jais džiaugėsi ir kentėjo. Prisiminkime Lozoriaus mirtį, kai Jėzus pravirko. Prisiminkime kaip „mirtino sielvarto apimtas“ (Lk 22,44), Jis karštai meldėsi Alyvų sode: „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22,44).
      Pagaliau, nusižeminęs ir priėmęs tarno išvaizdą, prieš kančią ir mirtį, numazgojo savo mokinių kojas, net ir Judo, puikiai žinodamas, kad už kelių valandų bus Judo išduotas.
      Kristus sakė: “Žmogaus Sūnus atėjo ne, kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk 10,45).

Būdamas be menkiausios nuodėmės, Jis prisiėmė visos žmonijos nuodėmes ir jos padarinius, iškentėjo niekingiausias žmonių patyčias, žiauriausias žmogaus protui nesuvokiamas kančias, pasirinko gėdingiausią mirtį ir leidosi nukryžiuojamas tarp dviejų žmogžudžių. Kas galėjo įtikėti, kad šis „kančių vyras“ yra Dievo Sūnus, Pasaulio Išganytojas, laukiamas ir pranašų išpranašautas Mesijas? Net artimiausieji draugai nesuprato Jo.

Dar kartą prisiminkime Paskutinės vakarienės akimirkas. Tą vakarą Jėzus norėjo būti drauge su savo mokiniais: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22,15), - sakė Jis.
     Jėzus laukė iš jų paramos, tikėjosi pasisemti drąsos ir stiprybės prieš kančią. Jis laukė šios vakarienės dar ir todėl, kad norėjo pasidalinti su jais pačia brangiausia dovana – išdalinti save kaip mažytį duonos gabalėlį, pagirdyti savo krauju, kuris iki amžių pabaigos stiprins ir gaivins kiekvieną, kurį Jis kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!” Lk 11,18).
       Tačiau šventę, kurios Jėzus taip laukė aptemdė mokinių ginčas „kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu?“(Lk 22,24). Kokį nusivylimą turėjo patirti Jėzus? Paskutinę Jo gyvenimo dieną su draugais, jie kovoja dėl pirmųjų vietų.

Mielieji, ar ne mūsų noras būti labai reikšmingais ir svarbiais verčia mus išduoti Jėzaus įsakymą – mylėti Dievą ir artimą visa širdimi, visa siela ir visu protu? Tuo pačiu nuolat įskaudiname mūsų Viešpatį, kaip įskaudino Jį mokiniai.
   Nesulaukė Jėzus draugų paramos ir tada, kai, prakaituodamas meldėsi Alyvų kalne, jie ramiai miegojo. Pagaliau, išdavikiškas Judo pabučiavimas, Petro išsižadėjimas. Visa tai rodo, kad tie, su kuriais valgė ir gėrė, kurie matė Jo stebuklus, patyrė ypatingą Jo galią, visiškai nesuprato Jėzaus pasiuntinystės.
   Jie buvo akli, pasimetę, pilni baimės, net ir tuomet, kai prisikėlęs Kristus atsirado jų tarpe: „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią“ (Lk 24,37).

Mieli broliai ir sesės Kristuje, mes turime apaštalų liudijimus, mes žinome, kad Kristus yra mūsų Viešpats, Mesijas, Išganytojas, kuris, kad neliktume vieniši ir nesijaustume apleisti, atsiuntė Šventąją Dvasią, kurią kiekvienas gauname per krikštą. Ji mus stiprina ir guodžia, per ją mes patiriame Dievo meilę ir gailestingumą. Jis paliko save Švč. Sakramente kasdieninės duonos mažyčiame gabalėlyje.

Kviečiu šioje šventėje išgyventi mūsų Viešpaties Jėzaus beribę meilę, pajusti Jo artumą, atlikus nuoširdžią atgailą už visus prasižengimus, kurie įskaudino ir nuvylė Viešpatį. Su pagarba, nuolankiai priimti Jį, esantį Ostijoje, į savo širdį ir pasiryžti gyventi amžinoje vienybėje su Kristumi. Amen.

                             Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius