Kai mūsų pirmieji tėvai šėtono sugundyti nepakluso Dievo įsakymui, Jis tarė moteriškei: „Aš padauginsiu tavo vargus ir tavo gimdymus; tu gimdysi sopuliuose“ (Pr 3,16). Taip skaitome Pradžios knygoje.

O štai kaip aprašo žmogaus gimimą pasauliui viena medicinos seselė pirmą kartą dalyvavusi prie gimdymo.
- Įeinu į palatą (...). Lėtai prisiartinu prie lovos, kur jau guli pasirengusi ponia, o priešais ją stovi gydytojas. Jau tuoj turi ateiti tas lemtingas momentas.
„Jau matosi galvytė, - sako jie moteriai, - laikykitės, dar akimirka ir vaikutis gims. Akimirka, kuri motinai, žinoma, atrodo visa amžinybė. Skausmo iškreiptas veidas, vis sunkesnis kvėpavimas, laikas, nors ir trumpas, rodos, sustoja. Mes visi laukiame ... Dar minutėlė...
Jau gimė! Tylą pertraukia riksmas. Tą akimirką išgyvenau labai stiprias emocijas, tarsi ore būčiau pajutus plevenant kažką šventą (...). Jeigu būčiau galėjusi, būčiau nusilenkusi gyvenimui, šiam slėpiniui, kuris kas dieną, kas sekundę kartojasi visuose pasaulio kampeliuose.

Manau, jog europiečių, azijiečių, afrikiečių ar kitų rasių motinų žvilgsnis, kai jos pirmą kartą pažvelgia į savo vaiką, nesiskiria. Tai kažkas neapsakoma ir tiems, kurie yra tik atsitiktiniai stebėtojai. Plaukai prilipę prie suprakaitavusio veido, kuriame dar matosi skausmo ženklai, tačiau akys!... Jose šviesa, tokia šviesa, kokią tą akimirką gal skleisti tik motina, rankose laikydama savo kūdikį. Vėliau, kai kūdikis nupraustas, aprengtas, paduodamas sesutei į rankas, kad nuneštų jį motinai, sesutė išgyvena dar vieną naują pojūtį:
- Pažvelgiu į jį ir tą akimirką pirmą kartą viduje suvokiu, kas yra motinos instinktas, iš protėvių paveldėtas, nesąmoningas polinkis, kurį patiria kiekviena moteris, kai priešais save mato mažą būtybę.
Taip pat supratau, kodėl motina, norėdama išgelbėti savo vaiką, gali atiduoti gyvybę (...). Tik iš stiprios, tvirtos, nesavanaudiškos, tyros meilės. Gali užgriūti audros, vėtros, žemės drebėjimai, tačiau mama yra šalia, visados šalia. ( pagal Chiara M., Žiauri švelnioji meilė, 2008).

Mane šis aprašymas paveikė dvejopai. Pirmiausia, sujaudino aprašytas gimdymo vaizdas, aš realybėje suvokiau Dievo žodžius: „Tu gimdysi sopuliuose“. O antra – pasąmonėje išvydau gausybę paliktų, atstumtų, nelaimingų vaikų, kuriuos motinos, patyrusios neapsakomą skausmą, išbraukė iš savo širdžių. Dar baisiau, kai motina ryžtasi savo vaikelį nužudyti ir išmesti į šiukšliadėžę.

Mieli tikintieji, kažkur skaičiau apie kančią:
- Yra kančia, nuo kurios negalime apsisaugoti. Tai kančia, kurią gyvenimas yra paruošęs kiekvienam: liga, nelaimė, nemalonumai, mylimo žmogaus netektis. Bet yra ir kita kančia, tai kančia, kurią sukelia blogis, kurį sukelia įvairūs jausmai.
Vienas jų – užsimezgusios gyvybės nužudymas įsčiose.

Psichologiniai tyrimai rodo, kokias baisias kančias išgyvena moterys, kurios dėl įvairių priežasčių ryžtasi abortui. Kaltės jausmas keldamas skausmą ir kančią gali persekioti visą gyvenimą. Beveik kiekviena moteris patiria depresiją, ji pradeda nekęsti pirmiausia savęs, po to ją paskatinusių ryžtis tokiam žingsniui. Taip pašlija santykiai su artimaisiais, šeimoje. Ką daryti, kai faktas jau yra įvykęs?

Lapkričio mėnesio „Artumoje“ išspausdinta popiežiaus Jono Pauliaus II ištrauka iš jo enciklikos „Gyvybės evangelija“ (Evangelium Vitae). Siūlyčiau moterims, išgyvenusioms ir dar kenčiančioms dėl prarastos gyvybės įsčiose, jį perskaityti. Pasiūlykite moterims, jei tokių yra mūsų aplinkoje.

Perskaitysiu tik keletą sakinių: „Jei dar nenusižeminote ir su pasitikėjimu neatsivėrėte atgailai, padarykite tai. Maloningasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Sutaikinimo sakramentu. Pagaliau supraskite, kad niekas nėra galutinai prarasta, ir pajėgsite paprašyti atleidimo savo kūdikį, dabar gyvenantį Viešpatyje“.

Vieningoje maldoje pasimelskime už visas motinas, moteris, kurios išgyvena kančią dėl prarastos gyvybės ir prašykime Dievo gailestingumo be krikšto gimusiems kūdikiams. Jėzaus meilė vaikams ir jo pasakyti žodžiai: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10,4) teikia vilties, kad yra išganymo kelias ir be krikšto mirusiems kūdikiams.
Taip pat pasimelskime už moteris, kurių įsčiose jau užsimezgusi gyvybė arba Dievo plane yra numatyta ši nuostabi malonė – per moterį padovanoti gyvybę pasauliui. Tegul niekada nekyla tų moterų širdyse nė menkiausias noras pražudyti tai, ką Dievas dovanoja.

Melskimės ir už tas moteris, kurios paniekino Dievo dovaną – atstūmė savo gimusius vaikelius ir pasmerkė juos kančiai Kūdikių ir vaikų namuose. Tegul Šventoji Dvasia apšviečia jų protą, širdį, ir sielą, kad jose pabustų ilgesys ir meilė, noras susigrąžinti brangiausią dovaną, kurią Dievas padovanojo. Tegul Gailestingasis Dievas laimina visas pasaulio moteris, išgyvenančias krizę dėl prarastos gyvybės. Amen.