Laiko ratas nepaprastai greitai apsisuko ir vėl mes pradedame naujus liturginius metus. Kaip kasmet pradedant juos mes kviečiami nurimti, atitrūkti nuo kasdieninės rutinos ir pasinėrus į tylą gyventi laukimu.

Liturginiai metai prasideda Adventu. Žodis „Adventus“ reiškia atėjimą, o adventinis laikas – pasiruošimas sutikti Išganytoją, Pasaulio Gelbėtoją. Adventas yra ypatingas maldos ir susitelkimo laikas. Bažnyčia mus ragina skirti tam daugiau laiko nei esame įpratę, kad stipriau išgyventume Dievo artumą. Advento metu skaitomi skaitiniai iš Senojo Testamento. Izaijo pranašystės sukelia vis naujas viltis ir sužadina vis didesnį ilgesį.

Šiandien girdėjome Izaijo regėjimą apie pasaulio išganymą: „Ateityje įvyks – Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už visas kalvas aukštesnis. Visos tautos puls jo linkui“ (Iz 2,1-2), - girdėjome pirmajame skaitinyje. Ir tuomet Viešpaties Žodis spręs ginčus tarp tautų ir „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2,4). Taigi Izaijas užsimena apie Izraelio misiją pasauliui, nors izraelitai į svetimtaučius žiūrėjo kaip į priešus, trukdančius Dievo planui Jo išrinktajai tautai – Izraeliui.

Panašias mintis aptinkame ir Jėzaus žodžiuose. Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15,24) arba siųsdamas dvylika apaštalų Jėzus jiems nurodo: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsuskite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 10,5-6).
Jėzus kalba ir apie savo Misiją visam pasauliui. Tai ypač atsiskleidžia palyginime apie gailestingąjį samarietį, Jėzaus pokalbį prie šulinio su samariete, kuriai pirmai prisipažino esąs Mesijas.

Adventas – tylos ir ramybės metas, kviečiantis atpažinti ženklus, per kuriuos Dievas nori išvaduoti mus iš visų baimių bei išankstinių nusistatymų, atsieit viskas liks kaip buvę ir nieko gero nesulauksime. Šio sekmadienio Šv. Rašto skaitinių tema – išganymas, kurio galime sulaukti iš netikėto žmogaus, netikėtu metu. Kad jį atpažintume paklauskime savęs: „Ar esu pasirengęs pasilenkti prie kiekvieno suklupusio, nuskriaustojo, atstumtojo? Ar galiu pakviesti prie savo pietų stalo alkaną pavargėlį, kuris pasibels į mano duris? Jei bijai šitai padaryti, ar nebijai, kad Jėzus taip ir neužgims tavo širdyje?“
Žinoma tuomet viskas liks taip kaip buvę, niekas nepasikeis, ir tu nepatirsi tikrojo Kalėdų džiaugsmo.

Grįžkime du tūkstantmečius atgal. Žydai, nors žinojo Senąjį Testamentą, pranašystes apie Mesijo atėjimą, vis dėlto Jėzaus gimimas jiems buvo netikėtas. Apaštalas Paulius rašo, kad Jėzus atėjo „amžių pilnatvei atėjus“ (Es 1,10), tačiau žmonės buvo pernelyg užsiėmę savo darbais ir jie neatpažino Išganytojo. Jie ne tik neatpažino, bet ir pasmerkė jį mirti gėdingiausia mirtimi ant kryžiaus. Ar nebijome ir mes Jo neatpažinti, neįsileisti į savo gyvenimą ir taip nužudyti visiems laikams Jo meilę savo širdyje? Juk taip sunku atpažinti šalia stovintį Dievą, nes Jis stovi tyliai ir laukia, kada atversime Jam savo širdies duris. Žydai neatpažino, nes laukė karingo ir valdingo mesijo, o Jėzus skelbė meilę ir gailestingumą. Mums sunku atpažinti todėl, kad Dievo žodis dažnai pasiekia tik mūsų ausis, bet nepaliečia širdis. Jo žodį užgožia mūsų kasdienybė ir neleidžia prasiskverbti gilyn.

Apaštalas Paulius ragina pabusti iš miego: nusimesti tamsos darbus, apsiginkluoti šviesos ginklais, nes „Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome“ (Rom 13,12), - rašo jis. Kitaip tariant turime išsivaduoti iš slegiančių minčių, kasdienybės rūpesčių ir pasinerti į džiaugsmingą, budrų laukimą susitikimo su Jėzumi. O Jis savo atėjimą prilygina su Nojaus laikais. Evangelijoje girdėjome Jo žodžius: „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės nieko nenumanydami valgė, gėrė, vedė ir tekėjo (...) kai užėjo tvanas ir visus nusinešė“ (Mt 24,38).

Žmonės gyveno kaip patys išmanė, jie nesitikėjo jokių permainų, nes neturėjo kada galvoti apie Dievo planus. Ir šiame tūkstantmetyje esame liudininkai, kai vienur ar kitur sukyla gamtos stichijos, nusinešdamos tūkstančius žmonių, kurie gyveno ramiai, nieko nenumanydami dirbo savo kasdieninius darbus. Ypač sukrėtė pasaulį, kai teroristų lėktuvai įsirėžė į galingus Amerikos prekybos centrus, vadinamus dvyniais. Akimirksniu jie virto didžiule dulkių ir griuvėsių krūva. O juk ten saugiai jautėsi tūkstančiai žmonių , pradėję dienos darbą. Tik vienetai , stebuklingu būdu išsigelbėjo. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „(...) Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno“ (Rom 13,13-14).

Nuoširdžia malda prašykime, kad Viešpats padėtų atsisakyti tuščių malonumų, dykinėjimo, savanaudiškumo bei netikrų vertybių. Prašykime Šventosios Dvasios, kad padėtų mums gerai pasirengti Jėzaus Kristaus atėjimo valandai, kuri nustebins slapčiausių širdies troškimų išsipildymu. Amen.