Pirmojo Advento sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai kvietė susikaupimui, rimčiai ir pasirengimui sutikti Jėzų Kristų, atsiribojus nuo pilkos kasdienybės daugiau laiko skirti maldai, savianalizei ir atgailai.

Antro advento Šv. Rašto skaitiniai kviečia į susitaikinimą, sekant Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Jei norime priimti Jėzų – toks yra Advento tikslas – turime „priimti vienas kitą“.

Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu“ (Rom 15,5). Apaštalui rūpi ne tik žydų, bet ir pagonių bei žydų susitaikinimas, jis nori, kad „ir pagonių tautos šlovintų Dievą“ (Rom 15,9).

Pranašas Izaijas sutaikinimą skelbia simboliniu būdu. Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. (...) visame mano kalne nevyks nieko pikta“ (iz 11,7-8).

Pranašas tarsi nukelia mus į pirmykštį rojų, kur viešpatavo visuotinis jaukumas ir ramybė, net „Kūdikis žais prie žalčio landynės“ (Iz 11,9). Per moters ir vyro nepaklusnumą Dievui ši idilija buvo sugriauta. Pirmieji žmonės buvo išvaryti iš rojaus, gyvūnai tapo laukiniai ir grėsmingi, tarp žmonių jiems dauginantis, užkariaujant žemes kilo nesantaika.
Panašas Izaijas skelbia naujajį rojų, kuriame klestės teisingumas „ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir supratimo, patarimo ir tvirtumo, pažinimo ir maldingumo“ (plg. Iz 11,1).

Tad šį Adventą mes kviečiami atverti savo įgimto gerumo ir dorumo, išminties bei sveikos nuovokos gelmes. Tik tuomet įmanoma sulaukti naujojo rojaus, apie kurį kalba pranašas Izaijas.
Jei mes nepriimsime kvietimo „priimti vienas kito“ ir „būti vienos minties“ su šalia ir toliau esančiais, skirtingais ir netgi visai mums priešingais žmonėmis, tai galime išgirsti griežtą, rūstų Jono Krikštytojo balsą: „Duokite tikrų atsivertimo vaišių!(...) Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3,8.10).

Jis įspėja, kad po jo ateis daug galingesnis, kuris krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi, be to „Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Mt 3,12).

Taigi, mes visu rimtumu įspėjami ir kviečiami apsispręsti, ar norime priklausyti naujajam rojui, kuris neįmanomas be susitaikinimo, ar norime būti išmesti kaip pelai į ugnį. Tai ką gi turime daryti? Kaip nugalėti savyje slypinti pavydą, kuris labiausiai veda į susipriešinimą, nusiteikimą kitą pasmerkti, atstumti, paniekinti? Galbūt pasekti Jono Krikštytojo pavyzdžiu? Jis skelbė ateinančius laikus ne miesto aikštėje, sinagogoje ar kurioje nors kitoje labiausiai žmonių lankomoje vietoje, o dykumoje. Nors jis šiurkštus, jo žodžiai griežti, žmonės plaukte plaukė pas jį.

Evangelijoje girdėjome, kad „pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“ (Mt 3,5-6). Taip ir mes turėtume eiti į savo širdies dykumą, atsiriboti nuo pasaulio triukšmo, nuo visko, kas trukdo išsivaduoti iš ydų, apsivalyti nuo praeities dulkių, nuo visko, kas neleidžia Kristui pradėti mumyse naują, daug gražesnį gyvenimą be pykčio ir nesantaikos. Dievas trokšta, kad mūsų dvasinis gyvenimas būtų ramus, džiaugsmingas, giedras. Nesantaika temdo džiaugsmą, pasėja nerimą, žmogus jaučiasi prislėgtas.

Prisiminkite tuos gyvenimo tarpsnius, kai buvot supykęs ant žmogaus, kuris jums padarė daug moralinės žalos: apšmeižė, išdavė, paniekino, pažemino, išaiškėjo veidmainystė ir kt. Ar galėjote ramiai dirbti, mąstyti, negalvoti apie įžeidėją?

Adventas – pats laikas susitaikinimui, jei iki šiol jus kankina nesantaika su artimu žmogumi. Leonardas da Vinči (Leopnardo da Vinci) tapė „Paskutienės Vakarienės“ paveikslą. Kartą smarkiai susipyko su vienu pažįstamu, kuris jį įžeidė. Įpykęs grižo prie darbo. Jis piešė Kristaus veidą. Tačiau kivirčas nedavė ramybės ir jam visiškai nesisekė darbas. Tuomet padėjo teptuką ir nuėjo susitaikyti su žmogumi. Tai atlikęs, labai gražiai nupiešė Kristaus veidą. Taip ir mes, ženkime pirmi žingsnį link susitaikymo ir niūrios mintys kaip mat pradings. Prieš akis visada tebūna šviesus Kristaus veidas, Jo atleidžiantis, viską dovanojantis žvilgsnis.

Nuoširdžia malda prašykime Viešpaties, kad padėtų nugalėti visas kliūtis, trikdančias siekti susitaikinimo.

Prašykime Šventosios Dvasios, kad ji sustiprintų mūsų pasiryžimą gyventi taikoje ir meilėje su visais žmonėmis, net labiausiai mums nesimpatiškais ir atstumainčiais. Amen.