Advento kelionė eina į pabaigą ir Bažnyčia kviečia giliau ir atidžiau pažvelgti į savo sielos gelmes:
- Ar esame pasiruošę susitikimui su Viešpačiu? Ar išvalėme savo sielos aruodą nuo slegiančių minčių, abejonių, nerimo? - Liūdėdami ar prislėgti mes nepajėgūs džiaugsmingai sutikti Kristaus gimimą. Mes manome, jog neesame verti susitikti su Juo, nes mes vis dar skendim tamsoje, o Jis yra šviesa.

- Ar išrovėme iš širdies pavydo, egoizmo, ir visus kitus piktojo pasėtus daigus? Galbūt šie daigai išsikerojo ir neleidžia su meile žvelgti į kiekvieną, kurį Dievas atsiunčia į mano gyvenimą. Galbūt esame pernelyg susireikšminę ir niekiname kitus? O tai, be abejo, rodo mūsų meilės stoką ir žlugdo pasitikėjimą kitų meile.

Pagaliau, kiek mes mylime žmonių – vieną, du, tris – jeigu mylėti reiškia rūpintis jais daugiau negu savimi?
Kartu reikia apmąstyti ir tai, ką reiškia jiems mano meilė. Ar visada ji atneša jiems džiaugsmą? Galbūt mano meilė slegianti, primenanti savo taisykles, varžanti mylimojo laisvę. Galbūt asmenys, kuriuos mylite tokia meile norėtų jums pasakyti: „Mylėk mane mažiau, palik man laisvę. Jeigu mane mylėtum mažiau, aš būčiau daug laimingesnis“. Argi taip neatsitinka tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų, tarp vyrų ir žmonų?

Tokiais atvejais turėtume prisiminti įsakymą, kurį Kristus davė egoistams ir savanaudžiams: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“(Mt 7,12). Kitaip tariant su žmonėmis turime elgtis taip, kaip norėtume, kad jie elgtųsi su mumis: jei nori būti laimingas – duok artimui lygiai tiek, kiek reikalauji sau; jei nori džiaugsmingai gyventi – skleisk džiaugsmą ir meilę kitiems.

Dar vienas svarbus dalykas - tai meilė priešui. Pasirinkdami mylėti vienus ir su neapykanta atmesdami kitus, mes pasirenkame tamsos kelią, kuris atitolina nuo Dievo. Jėzus ragina: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7,1) ir susitaikykite su priešu, kol esate kelyje“ (plg. Mt 5,25). Mieli broliai ir seserys Kristuje, dar turime laiko susimąstyti, nugalėti savyje nerimą, baimę, atsinaujinti ir su tyra širdimi eikime pasitikti ateinantį Kristų. Tačiau žmogus vienas pats be Dievo pagalbos mažai ką gali padaryti. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Dovydo dinastijai iškilus pavojui prarasti sostą, pranašas Izaijas skelbė, kad ji išliks, tačiau tik vienintelio Dievo dėka. Kai Karalius Achazas, svetimai kariuomenei veržiantis į Jeruzalę, prarado viltį dinastijos tęstinumui ir nusprendė sudaryti sandėrį su Asirija, pranašas įtikinėjo karalių: „Tik tvirtai tikėdami tvirtai stovėsite!” (Iz 7.9).

Bet Achazas nepakluso ir neatsisakė savo planų. Tuomet pranašas, Dievo įkvėptas, skelbė, kad asirų tauta, kuria karalius pasitikėjo, įžengs į jų kraštą ir žiauriai jį nusiaubs. Tačiau Dievas išgelbės savo tautą ir apsaugos sostą. Jis sakė, kad „pats Viešpats duos ženklą: štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų; ji duos jam vardą Emanuelis, tai reiškia: Dievas su mumis“ (plg. Iz 7,14)

Mato Evangelijos ištrauka parodo Marijos ir Juozapo pasitikėjimą Dievu. Kai Mergelė Marija, pasitikėdama Dievo žodžiu, kurį arkangelas Gabrielius jai apreiškė, ištarė „Taip“ ir „Šventajai Dvasiai veikiant tapo nėščia. Jos vyras būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją paleisti“ (Mt 1,19). Juozapo širdyje kilo nerimas, jis ketino pasitraukti nuo jam nesuvokiamo slėpinio. Tuomet angelas, pasirodęs per sapną, Juozapui tarė: „Juozapai, Dovydo Sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra Šventosios Dvasios“ (Mt 1,20).
Angelas Juozapui priminė pranašo Izaijo žodžius apie mergelę pagimdysiančią sūnų ir Juozapas įtikėjo. Jis padarė taip „kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1,24).

Pagaliau, apaštalas Paulius laiške romiečiams primena jiems senuosius Raštus, kuriuose pranašauta apie Jėzaus gimimą. Jis rašo, kad „Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą (...). Jų tarpe ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti“ (Rom 1,6).

Taigi visi mes esame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pašauktieji, mylimi Dievo vaikai. Nuoširdžia malda prašykime, kad Jėzus Kristus ateitų į kiekvieno mūsų širdį, persmelktų ją savo tikruoju žmogiškumu ir dieviškumu. Prašykime Šventosios Dvasios, kad padėtų artėti prie Jėzaus, mūsų Mesijo - Dievo su mumis. Amen.