Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien antrąją Šv. Kalėdų dieną, Šventojo Rašto liturgija kviečia mąstyti apie žmonių tapusavio santykius,apie bendravimą ir vienas kito palaikymą mažiausioje mūsų bendruomenės ląstelėje - šeimoje.
Skaitinys iš Senojo Testamento pateikia Jeruzalės mokyklos vadovo Siracido pamokymą. Šioje ištraukoje Siracidas pabrėžia vaikų pagarbą tėvams: „Vaikams Dievas liepė godot savo tėvą ir motinos nuomonę reikiamai gerbti,“ (plg Sir 3,2) – rašo jis ir kviečia: „Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą“ (Sir 3,12).

Apskritai siūlyčiau visoms šeimoms perskaityti Siracido knygą, kurioje aprašomas ne tik namų gyvenimas, draugystė, santuoka, verslas, kelionės, pobūviai, bet ir nurodomas tinkamo elgesio taisyklės. Apaštalio Pauliaus laišką kolosiečiams norėtųsi dar kartą pacituoti pažodžiui. Koks širdį paglostantis ir sukeliantis tikrą džiugesį pirmasis sakinys: „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“ (Kol 3,12). Taip mes, visi čia susirinkusieji, esame Dievo numylėtiniai. Tai mes kviečiami apsivilkti „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3,12). Ir „viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3,14). Laiškas baigiasi pamokymais šeimai: „Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams (...). O, jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas (...). Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų (...). O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų (Kol 3,18 -21) . Žinoma, šiais laikais šie pamokymai skamba kiek neįprastai, tačiau anais laikais toks gyvenimo būdas, buvo normalus. Būtent tokia meilė ir supratimas jungė Šventąją Šeimą. Juos visą laiką lydėjo paklusnumas Dievui, tarpusavio pagarba ir nuoširdūs santykiai.

Evangelistas Matas aprašo Šv. Šeimos emigraciją į Egiptą. Viešpaties angelui per sapną apsireiškus Juozapui ir įsakius keliauti į Egiptą. Jis paklusniai įvykdo šį paliepimą.

Mielas broli, sese, jei tave užgriūtų sunkumai, neišsigąsk, nenusimink, nesitrauk, nebėk nuo jų, su nuolankiu pasitikėjimu pažvelk į Šventąją Šeimą, kuri iškentė sunkų kelią į Egiptą. Šventasis Bonaventūra šį kelią taip aprašo: kelias buvo apsuptas gūdžių girių, akmenuotas ir negyvenamas. Be to, buvo žiema. Vadinasi reikėjo kęsti lietų, vėją, einant varginančiais ir purvinais keliais.
       O kur, - klausia šv. Bonaventūra, - jie rasdavo valgyti? Kur ilsėdavosi naktį? Kur sustodavo kelyje? Be abejo, Šv. Šeima sutikdavo vieną kitą keleivį. Kuo palaikydavo šiuos pačius garbingiausius asmenis, sutiktieji žmonės? O mes? Kaip mes elgiamės, kai sutinkame pavargėlį, gyvenimo nesėkmių išvargintą žmogų?

Ar ne susimąstote apie tai, jog čia galbūt Dievo siųstasis, kad parodyčiau savo gebėjimą mylėti taip, kaip Jis myli mus?
Erodui mirus, Viešpaties angelas vėl pasirodė Juozapui ir liepė: „Kelkis, imk kūdikį su motina, ir keliauk į Izraelio kraštą“. (Mt 2,19). Ir vėl tas pats sunkus kelias atgal, tačiau ne į gimtąją Judėją, bet į Galilėjos sritį, kur Šv. Šeima „apsigyeno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins Nazarėnu“ (Mt 2,23) Evangelistas Lukas primena Senojo Testamento pranašų tekstus, tuo parodydamas, kad Jėzus iš tiesų yra lauktasis Mesijas.

Kartu su Šv. Šeima nukeliaukime į Nazareto miestelį. Ką ten pamatysime? – Be abejo, kuklų butą, dar kuklesnius jo gyventojus, dirbančius kasdieninį darbą. Jų sūnus Jėzus žemiškajam tėvui Juozapui padeda paklusniai su didele pagarba ir meile, taip pat džiaugsmingai padeda Marijai prie paprasčiausių kasdieninių ruošos darbų. Šeimoje jis mažiausias, todėl visiems patarnauja. Šioje šeimoje idealiai atsispindi Izaelio mokytojo Siracido pamokymai.

Kuo svarbūs mums šios dienos Šv. Rašto skaitiniai? Svarbiausia turbūt yra tai, kad jie kviečia mus gyventi taikoje su savo šeimomis, artimiausioje aplinkoje, bendruomenėje, parapijoje. Mūsų nuostatos turėtų neišskirti mus iš aplinkos, turėtų būti priimtinos kitiems, turėtume būti kantrūs ir malonūs bendravime, atlaidūs vieni kitiems. Visi mes nebe nuodėmės, nuolat darome klaidų. Vieni kartais jas daro iš pykčio, stengdamiesi pakenkti kitam, tačiau dažniausiai klystame dėl nežinojimo, skubėjimo, nemąstant apie pasekmę, kuri gali nesąmoningai pakenkti kitam. Todėl Jėzus kviečia atleisti vieni kitiems ne iki septynerių, „bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

Šventoji Šeima moko mus kasdien praktikuoti kantrumo bei atlaidumo dorybes. Prisiminkime, kai dvylikametis Jėzus liko Jeruzalėje be tėvų žinos. Po trijų dienų Jį suradę, gimdytojai nepuolė, kaip įprasta bartis, tik Marija jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“ (Lk 2,48). Jėzus paklusniai su jais grįžo į Nazaretą. „Jis augo išmintimi, metais, malone Dievo ir žmonių alyse“ (LK 2,52), o jo „motina laikė visus įvykius savo širdyse“ (LK 2,51).

Sekdami Šv. Šeimos pavyzdžiu mes galime atrasti savo šeimos nariuose, artimuosiuose ir savyje, slypinčius nuostabius dalykus, kurie sujungs, sustiprins tarpusavio ryšius. Atlaidumu ir kantrybe galime pasiekti kur kas daugiau nei barniais, nuolatiniais pamokslavimais, griežtais reikalavimais.

Šią Šventosios Šeimos šventės dieną melskimės už viso pasaulio šeimas, kad jose vyrautų ta meilė, kuri siejo Jėzų, Mariją ir Juozapą.

Paprašykime dangiškojo Tėvo, kad Jis atsiųstų Šventąją Dvasią į kiekvieną šeimą, kad ji suteiktų joms sugebėjimo malonę atleisti ir priimti arleidimą. Ir kiekvienas iš mūsų apmąstykime apaštalo Pauliaus žodžius: „Apsivilkite kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs (...) ir atleiskite vieni kitiems“ (Kol 3,12-13). Amen.