Homilija (Mk 2, 13–17)

Perskaičiau Evangelijos ištrauką ir susimąsčiau: ‚Ar visada atidžiai klausomasi Šv. Rašto skaitinių? Ar susimąstome, ką Viešpats nori pasakyti mums?

Štai šiandien girdėjome: „praeidamas Jėzus pamatė Levį (...) ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“ (Mk 2,15). Toliau skaitėme, kaip Jėzus “Levio namuose buvo pavadintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais”(Mk 2,15). Ir tuomet tuo pasipiktinę „Rašto aiškintojai iš fariziejų (...) prikišo jo mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais? (Mk 2,16).

Ką primena mums ši ištrauka? Ar ne tai, kad žmogus dažnai atsiduria ties pasirinkimo riba: ar palikti viską ir eiti kovoti vardan kilnesnių tikslų, kitaip tariant išgirsti Kristaus kvietimą: „Sek paskui mane“. Sekti Kristumi, vadinasi išsižadėti savęs ir aukotis vardan kitų.

Ar ir toliau likti prie sotaus, gal ir ne visai ramaus gyvenimo, užsisklęsti savo pilyse už aukštų tvorų, o kas darosi ten, išorėje visai nesvarbu.

Su kuo sutapatintume save šios dienos Evangelijoje: kartu su Jėzumi prie stalo susibūrusiais nusidėjėliais ar su sutrikusiais bei murmančiais fariziejais?

Su kuo buvome anuo metu, sausio 13-ąją? Ar su tais, kurie paliko viską, kuriems žodis „laisvė“ buvo tarsi Kristaus kvietimas: „Sek paskui mane!”. Jie negalvojo apie save, apie savo gyvenimą. Jiems buvo brangi trapi, vos atgimusi mūsų Tėvynės laisvė, atsidūrusi pavojuje. Gal būt, buvome tų pusėje, kurie apsisprendė tyliai, ramiai išlaukti, visus įvykius stebėti iš tolo, per savo kambario langą, kad vėliau galėtų prisijungti prie nugalėtojų.

Buvo ir trečias kelias – eiti išvien su kolaborantais, su tais, kurie visais įmanomais būdais, senais komunistiniais metodais stengėsi sužlugdyti, užgniaužti, nutildyti šauklius į laisvę.

Mielieji, šiandien mes dėkojame tiems, kurie rinkosi pirmąjį kelią ir, kurių buvo nepaprastai daug, jų tarpe ir jaunimo. Negalvodami apie save, jie budėjo dieną ir naktį, kad apsaugotų, apgintų, neleistų okupantams ir jiems pritariantiems nutildyti laisvės balso.

Sąlyginai žuvusiųjų buvo nedaug, tik keturiolika. Toks jau, matyt, buvo Dievo planas, kad mes nepamirštume, kokia kaina atgavome laisvę. Žuvusiųjų tarpe įvairių kartų žmonės: du septyniolikmečiai, penki net nesulaukę 25-erių, penki neperžengę 50-ies ir tik dviem vos per 50-ies. Vyrų tarpe viena, vos pradėjusi savarankišką gyvenimą mergina.
Šiandien, mes pagarbiai lenkiame galvas ir meldžiamės už tuos, kurie paaukojo savo gyvybę, kad šiandien su pasididžiavimu galėtume ištarti: „Mes esame laisvi“.

Tačiau, brangieji, yra dvi laisvės rūšys. Viena, kuri nepripažįsta jokio išorinio suvaržymo, jokio viršininko, jokio vadovo, jokių įsipareigojimų, jokių autoritetų.

Ši laisvės kategorija būdinga tiems, kurie siekia tik materialiojo gerbūvio. Jiems svarbu tenkinti savo kūniškuosius poreikius, o dvasiniais reikalais visiškai nesirūpina. Taip gimsta pyktis, pavydas, kerštas, šmeižtas ir visokios blogybės, kurios apraizgo žmogų ir faktiškai įkalina jį nuodėmių kalėjime.

Kita laisvės kategorija – vidinė laisvė, kuri sugeba nusileisti ar net pasiduoti. Tokios laisvės neriboja žmogaus pomėgiai, jo kaprizai.

Šv. Paulius kalbėjo: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui (Gal 5,13).
Pamąstykime, kiek šiandien yra tikrai laisvų, nepriklausomų, savo meile atvirų kiekvienam žmogui?

Kuo daugiau žmonių laisvę suvoks kaip atsisakymą savęs, nuolankų tarnavimą artimiesiems, vykdymą Jėzaus palikto įstatymo mylėti Dievą, o per tą meilę ir kiekvieną žmogų, tuo didesnį garantą turėsime išlikti laisva tauta.

Dėkodami Dievui už Jo neįkainuojama dovaną – laisvą Lietuvą, melskimės ir prašykime Jo malonės dangaus karalystėje suteikti amžiną džiaugsmą kovojusiems ir gyvybę paaukojusiems už mus, už Lietuvą. Kartu prašykime, kad Šventoji Dvasia sustiprintų mus tikėjime ir pasitikėjime Dievu, kurio begalinė meilė suteikia mums tikrąją laisvę, ramybę ir laimę. 

Klebonas kun. teol.lic.Vytautas Grigaravičius