2007-02-16

Mielieji, kiekvieną kartą, kai mąstau kaip pradėti pokalbį su jumis šią mums, mūsų Tėvynei reikšmingą dieną, mane apima nerimas ir savotiškas jaudulys.

Su kokiomis mintimis ateinate šiandien čia, į šią šventovę, kuri yra anų metų mūsų tautos svajonė, didelis noras atsidėkoti Dievui už suteiktą laisvę, už atgautą nepriklausomybę.

Ar šiandien su tokiu pat dėkingumu ateinate čia? Ar su džiaugsmu ir meile dėkojate ir šlovinate Dievą už Jo didelę malonę būti laisvais, už įgyvendintą mūsų protėvių viltį – pastatyti didelę ir gražią bažnyčią Viešpaties garbei?
Kartą važiuodamas troleibusu nugirdau pokalbį. Gan garsiai kalbėjo dvi pagyvenusios moterys.

– Kas iš tos laisvės? Ką ji tau davė? Visai gerai gyvenome prie sovietų. Kiekvienas turėjo darbą, nereikėjo rūpintis duonos kąsniu. O ką dabar turim? – kalbėjo viena.

– Na, jau nekalbėk, taip. Ko tau dabar trūksta? Butą turi, pensiją gauni. Parduotuvės pilnos visokių gėrybių, vaikai po užsienius važinėja. Jei ne Lietuvoj, tai ten gali užsidirbti. Pagaliau, laisvai galim eiti į bažnyčią, pasimelsti, - porino antroji.
– Na, na, o ką tau Dievas duoda? Nuo amžių vien bloga žmogui linki. Net tvanu buvo viską sunaikinęs visa kas gyva žemėje,- nenusileido pirmoji.

Nežinau, kuo baigėsi diskusija, nes buvo mano sustojimas ir turėjau išlipti.

Klausydamas šios dienos Šv. Rašto skaitinių, kažkodėl prisiminiau tą pokalbį. Iš tiesų atrodo pasaulio atsiradimo pradžioje buvo tikra idilija: „Žemė tuomet turėjo vieną kalbą ir vienokius žodžius“ (Pr 11,1). Žmonės sutarė „pastatyti vieną miestą, kurio viršūnė siektų dangų“ (Pr 11, 4).

O Viešpats nužengęs į žemę ir pamatęs miestą, „kurį statė Adomo vaikai, tarė: „Štai jie yra viena tauta, ir visų viena kalba (...). sumaišykime jų kalbą, kad nesuprastų vienas kito(...). ir Viešpats juos išsklaidė po visas šalis, ir jie liovėsi statę miestą“ ( Pr 11, 5-8).

Atrodytų Dievas negailestingas, keršydamas Adomo vaikams už jų tėvų nuodėmę, išsklaidė juos po visas šalis, išardė santarvę, sumaišė jų kalbą, kad nebesusikalbėtų. Pagaliau, nesusikalba ir viena kalba kalbantys.

Pažvelkime i tai tikinčiojo žmogaus akimis. Adomui ir Ievai nusižengus Dievo įsakymui, žmonija atsidūrė ties dviejų pasirinkimų riba: paklusti Dievo įstatymams, Jo valiai ar eiti prieš Jį. Štai kodėl Senasis Testamentas persunktas Dievo galybės veikimu. Jo malonė lydėjo tuos, kurie pasikliovė Dievu, vykdė Jo valią ir buvo negailestingas su tais, kurie nepakluso, vadovavosi savo sukurtais įstatymais. Tačiau matydamas, kad žmonija vis labiau grimzta į nuodėmių liūną, Jam pagailo savo Kūrinijos ir į žemę atsiuntė savo mylimą viengimį Sūnų, pasaulio Išganytoją, Mesiją, apie kurį per pranašus kalbėjo tautoms. Tačiau žmogui palikta laisvė rinktis: pripažinti Kristų, sekti Kristumi, ar likti prie savojo „aš“ senajame pasaulyje.

Štai ir šiandien per Evangeliją Kristus kalba mums: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8,34 ).

Dievo Sūnui nužengus į žemę, pasaulis suskilo į dvi dalis: iki Kristaus ir po Kristaus. Iki Kristaus Rašto aiškintojai, šventikai, tautos vadai reikalavo smulkmeniškai vykdyti Mozės, didele dalimi savo pramanytus įstatymus, kurie buvo nukreipti prieš žmogaus laisvę. Kristus gi reikalavo atsigręžti į žmogų, Jo įstatymo pagrindas – meilė Dievui ir artimajam. Jis kviečia išsižadėti savęs vardan meilės Dievui „kas pražudys gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8,35).

Mielieji, šiandien susirinkome čia padėkoti Dievui už mums suteiktą malonę būti laisvais, nepriklausomais. Bet ar visi vienodai suprantame laisvę?

Ar laisvas žmogus, kuris mąsto vien apie materialųjį gerbūvį, apie žemiškąją laimę, tenkinančią vien kūniškuosius įgeidžius?

Vieni tampa „aukso vergais“, juos pagauna aistra kaupti: namus, sklypus, mašimas, brangenybes ir dar daugelį dalykų, kurie neleidžia žmogui pamatyti pasaulio grožį, pasidžiaugti Dievo tvarinija. Ištikus nesėkmei, jie puola į neviltį, nusiminimą, kurie neišvengiamai veda į pražūtį.

„Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? „ (Mk 8,36),- girdėjome Evangelijoje.
Kiti, kuriems ne taip gerai sekasi kaupti materialiuosius turtus, apimti pavydo jausmo, keiksnoja visą pasaulį, pradedant Dievu, laisve, valdžia.

Ypač žmoniškosios prigimties poreikiai ir silpnybės pasireiškia kovojant dėl garbės, dėl valdžios. Tuomet į paviršių iškyla žmogaus egoizmas, puikybė ir troškimas bet kokia kaina pasiekti pergalę.

Kiekvienas kandidatas stengiasi sumenkinti konkurentą, gausiais pažadais apiberdamas rinkėjus.

Mielieji, šiandien Kristus kviečia išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Jį. Sekti Kristų, vadinasi išlaisvinti savo širdį iš godumo, savanaudiškumo, puikybės ir kitų žmoniškosios prigimties ydų. Nėra didesnės laisvės, kaip gyventi ir aukotis vardan kitų, vardan Tėvynės, vardan jos laisvos ateities.

Įkvėpti šios dienos Evangelijos ir sekdami mūsų tautos didžiavyrių, ryžtingai kovojusių ir netgi gyvybę paaukojusių už mūsų brangios tėvynės laisvę, prašykime Šventosios Dvasios apšviesti mūsų ir valdžios protus, kad atsisakydami savo interesų, nugalėdami egoizmą ir puikybę, sekdami Kristaus nuolankumo ir tarnystės žmonėms pavyzdžiu, nuoširdžiai atliktume savo pašaukimo pareigą tėvynei. 

Klebonas kun. teol.lic.Vytautas Grigaravičius