2007-11-25

Žmonija pažinojo daug karalių. Vieni jų atėjo ir išėjo užmarštin, nepalikdami jokio pėdsako, istorija apie juos nerašo. Kiti išgarsėjo žygdarbiais, išmintimi arba žiaurumu. Apie juos kuriami romanai, kino filmai, jie minimi istorijos vadovėliuose.

Senajame Testamente, Karalių knygose aprašoma apie daugelį karalių iki Kristaus. Visi jie kariavo tarpusavyje, klasta ir gudrumu užkariaudami vieni kitų kraštus, žiauriausiu būdu susidorodami su vietiniais gyventojais, paversdavo juos vergais. Užkariautojai degino ir griovė miestus, kaimus, naikino pavergtos tautos kultūrą, religiją ir meną.

Pirmajame skaitinyje girdėjome apie Izraelio karalių Dovydą, iš kurio kildinamas šv. „Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesijumi“ (Mt1,16), - taip rašo evangelistas Lukas.
        Rytų šalyse karalius buvo laikomas tarpininku tarp Dievo ir tautos. Karalių knygoje aprašomi Dovydo karo žygiai, jo susidorojimai su pavergtaisiais. Nežiūrint to, „Viešpats palaikė Dovydą visur, kur tik jis eidavo. Taip Dovydas karaliavo visam Izraeliui; Dovydas taipogi darė teismą ir teisybę visai savo“ tautai (Kor 8,14-15),- skaitome Karalių knygoje.
Žydai laukė būtent, tokio galingo, karingo Mesijo, kuris išvaduotų žydų tautą iš romėnų jungo.

Kristus atėjo į pasaulį nusižeminęs, gyvulių tvartelyje. Jis augo neturtingojo dailidės šeimoje. Apie Jo atėjimą į pasaulį pirmieji sužinojo piemenėliai, šio pasaulio vargingiausieji, nes jiems teko kęsti šaltį ir karštį, dažnai tenkintis sausa duonos kriaukšle.

Argi galėjo pasaulio didžiūnai, Rašto žinovai atpažinti šiame žmoguje Mesiją, Karalių, Pasaulio Valdovą?
Juolab Jėzus, būdamas tikrasis tarpininkas tarp Dievo ir visos žmonijos, būdamas Dievo Sūnus, apie savo Dangiškąją karalystę kalbėjo nuolankiai ir kukliai.
     „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. (...) Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki Kryžiaus mirties“((Fil 7,6-8),- rašė apaštalas Paulius.
      Jis niekada savęs neaukštino, nesinaudojo savo galia, norėdamas kažką laimėti. Jėzus gyveno tam, kad tarnautų savo dangiškajam Tėvui, vykdytų Jo valią ir laimėtų mums amžinąjį gyvenimą. Jis nevažinėjo kaip visi karaliai puošniose, auksu išdabintose karietose. Net į Jeruzalę, karalių miestą, įžengė nuolankus, jodamas ant asiliuko.
       Visi karaliai buvo apsupti tarnų pulkais, o Jėzus per Paskutiniąją vakarienę: „Pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas...“ (Jn 13,4-5)
Kitaip tariant, Jėzus priėmęs tarno išvaizdą, atliko anuo metu labiausiai žeminantį darbą.
Jėzus stropiai slėpė savo dieviškąją kilmę ir tai draudė mokiniams, o labiausiai demonams, kurie būdami dvasiomis žinojo, kas Jis iš tikrųjų yra.
       Ir tik būdamas pas Pilotą, į jo klausimą: „Ar tu esi žydų karalius?“ (Jn 18,33). Jėzus atsakė: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. (...) Tuomet Pilotas jį vėl paklausė: „Vadinasi, tu esi Karalius? Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu Karalius“ (Jn 18,36-37).
       O šiandien Evangelijoje girdėjome kaip Jėzus atskleidė tikrąją savo karališkąją prigimtį.
       Būdamas prikaltas prie kryžiaus, kęsdamas patyčias ir užgauliojimus tų, kuriuos Jis atėjo atpirkti, nekreipdamas dėmesio į savo žaizdas ir merdėjimą, Jis apreiškia, kad iš tikrųjų turi dangaus karalystės raktus. 
       Kaip girdėjome: „Vienas iš nukryžiuotojų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!”
Antrasis sudraudė: “Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome (...), o šitas nieko blogo, nėra padaręs“ (Lk 23,39-41).
         Šis nusidėjėlis buvo pirmasis, kuriam buvo atidaryti rojaus vartai. Kaip girdėjome į jo prašymą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!” Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,42-43)

Mielieji, Kristaus Karaliaus švente baigiasi liturginiai metai, per kuriuos Šv. Raštas mus mokė tikėjimo, nuolankios maldos ir meilės.
          Kristus visu savo gyvenimu rodė pavyzdį, koks turi būti žmogus, tikrasis vadovas. Svarbiausieji jo bruožai – atsakomybė, tarnavimas ir begalinė, su nieko nepalyginama meilė kiekvienam, ypač vargšui, visuomenės atstumtajam. Jis siekė vienybės, kovojo dėl kiekvienos paklydusios avies. Jėzus yra meilės karalius, palikęs mums svarbiausiąjį įsakymą, kad vienas kitą mylėtume, kaip Jis mus mylėjo.
          Atsisveikinimo kalboje Jėzus kalbėjo: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).
Argi žino pasaulis kitą tokį Karalių, kuris gyvybę atiduotų už savo pavaldinius? O Jėzus prisiėmė visų mūsų nuodėmes bei kančias ir savo gyvybės auka išgelbėjo mus nuo amžinosios mirties. Jo valdžia niekada nė vienam nebuvo primesta ir nė vieno neslegia, bet atvirkščiai, kelia naujam gyvenimui Šventojoje Dvasioje.

Mielieji, o kaip mes atsiliepiame į Jėzaus meilę? Jam nereikia mūsų liaupsių ir gyrių. Vieninteliu būdu galim pašlovinti savo Karalių, ištiesdami pagalbos ranką kitam žmogui, ypač silpniausiam, menkiausiam.
          Sugrįžęs Jėzus neklaus, kiek kartų įžeidėm Jį, nesukalbėjome maldų, bet Jis klaus, ką gero padarėme savo broliui ar sesei?

Nuoširdžiai prašykime Kristaus Karalius, kad mūsų širdyse įsižiebtų tokia didelė meilė artimam, kokia meilė degė Jo širdyje mums. Prašykime Šventosios Dvasios padėti įžvelgti Kristaus veidą kiekviename sutiktajame, ar tai būtų benamis, kalinys, prasigėręs, narkomanas ir kiekviename alkanojo bei nuliūdusiojo žvilgsnyje pamatyti Kristaus žvilgsnį. Amen.