2007-12-24  22.00 val. Bernelių šv. Mišios

Mielieji, bent akimirkai mintimis nukeliaukime į anuos tolimus laikus, į tą šventąją naktį, kuri padalijo istorijos tėkmę į dvi dalis.

Minios žmonių keliavo iš vieno miesto į kitą, iš vienos gyvenvietės į kitą, „visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą“. (Lk 2,3). Toje minoje ėjo jauna moteris, ją rūpestingai su meile prilaikė vyriškis, nes moteris „buvo nėščia“. (Lk 2,5).
    Atėjus į Betliejaus miestelį, ši pora prašėsi nakvynės užeigose, pas žmones, tačiau niekas neparodė gailestingumo šiai suvargusiai porai, mat, nesitikėjo gero užmokesčio. Kadangi „prisiartino metas gimdyti“ (Lk 2,6), jiems teko prisiglausti uoloje, kur buvo įrengtas gyvulių tvartelis. Kai miestelio gyventojai ir visi atvykusieji nurimo, sumigo giliu miegu, nakties tylą perskrodė kūdikio riksmas „moteris pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Lk 2,6-7).
Tuomet angelų chorai paskelbė džiaugsmingą žinią, jie giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 1,14).

Šią žinią pirmieji sužinojo piemenys, nes jie „nakvojo laukuose ir „pakaitomis budėjo“ (Lk 1,8).
          Ir mus Kristus nuolat kviečia budėti, nes Jis vėl ateis, kai nesitikėsime. Tik Jo atėjimas bus visai kitoks. Jis ateis „dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių“ (Mt 1,26-27). Ir be to „iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12,46).

Visus įspėjimus apie antrąjį savo atėjimą Jėzus baigia žodžiais: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei sūnus, o vien tik Tėvas“. (Mt 24,36).

O šiandien mes žvelgiame į bejėgį Kūdikėlį Jėzų, kaip kiekvieną gimusįjį šioje žemėje kūdikį. Jis atėjo pas mus kaip lygus tarp lygių, kaip brolis, geras bičiulis. Jis, būdamas Pasaulio valdovas, žmonijos Atpirkėjas, nusižemino iki mažiausiojo, menkiausiojo, kad taptų artimas ir prieinamas kiekvienam, netgi žiaurios ir negailestingos visuomenės atstumtam.
         Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad galėtų parodyti, išmokyti, kokie mes turim būti „kaip turim gyventi, kad pelnytume dangiškojo Tėvo meilę ir malones. Jėzus atėjo į žemę, kad sudarytų naują Meilės sandorą tarp Dievo ir žmogaus. Su Jėzaus atėjimu į žemę išsipildė Dievo pažadas, kuris parodė begalinę Jo meilę ir gailestingumą savo sukurtam Kūriniui Žmogui.
          Apie tai mums primena apaštalas Jonas: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžintąjį gyvenimą“ (Jn 3,16).

Laikas nesustabdomai bėga pirmyn: iš praeities per dabartį į ateitį. Pasaulis keičia savo veidą, keičiasi santykiai tarp žmonių, viena santvarka keičiama kita. Ateina ir nueina nuo sostų karaliai, pasaulio didžiūnai, šalių valdovai, tik Jis – Kūdikėlis Jėzus, Dievo Sūnus, įsikūnijęs trapioje, tyroje Mergelėje, priėmęs mūsų žmogiškąją prigimtį, atėjo į šį pasaulį gyvulių tvartelyje, visiems laikams.
      Nors ne visi priėmė Jėzų kaip Mesiją, Išganytoją, ne visi įtikėjo į Jį, kaip į Dievo Sūnų, tačiau net didžiausi priešai negalėjo nepripažinti Jo galios.
        Jėzaus priešų baimė, žiaurus susidorojimas su Jėzumi, jų persekiojimas, rodo tai, kad jie giliai širdyje jautė, jog Jėzus ne šiaip eilinis pranašas. Jie pramatė ypatingą Jo jėgą ir galią, per kurią jie gali netekti visko – valdžios, garbės ir turtų.
         Pasaulio tamsos jėgos nenorėjo pripažinti Kristaus kaip Mesijo, jos pasistengė Jį pražudyti, tačiau Jėzaus atneša   šviesą pasauliui nuskaidrina kiekvieną gėrio ir grožio ieškančią sielą. 
    Kristaus galia perkeitė pačius silpnuosius, varganai gyvenančius žvejus, kurie pirmieji įtikėjo ir drąsiai skelbė  Jo žodį. Kristaus galia perkeitė nusidėjėlius, kurie atsisakė senojo gyvenimo ir tapo ištikimais Jo sekėjais. Kristaus šviesos apakintas, žiaurus krikščionių persekiotojas Saulius tapo ištikimu Jo idėjų skleidėju pagonių tarpe. Pirmieji krikščionys neišsižadėjo Dievo Sūnaus net žiauriai kankinami, draskomi žvėrių Romos koliziejuje.
          Mielieji, Kristui gimus, vieni kaip Erodas degė neapykanta, kiti (jų buvo dauguma) ramiai miegojo, ir tik piemenys, kurių širdys buvo atviros priimti gėrį, kurie neturėjo puikybės jausmo, atskubėjo pagarbinti ir pašlovinti gimusįjį Mesiją.
           O mes? Kurių pusėje esame mes? 
          Jei šį vėlų vakarą esame čia, vadinasi tikim Jėzumi, Jo meile ir galia.

Džiaugiuosi, kad jūsų tikėjimo ir meilės Dievui neužgožė žemiški ir savanaudiški interesai. Ypač nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mūsų tarpe matau jaunų veidų ir tai teikia vilties, kad šio pasaulio pastangos apvaldyti žemę mokslu ir technika nenugalės meilės ir pasitikėjimo mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Tikiu, kad žmonija sekdama Švč. M.Marijos meilės, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu pavyzdžiu, pakils aukščiau virš materialiojo pasaulio, kuris neleidžia nei širdimi, nei žvilgsniu, nei rankomis, nei širdimi pasiekti tai, ką siūlo Kūdikėlis Jėzus.
           Jis trokšta apsigyventi mūsų varganose sielose, pašalinti bet kokį blogį, kuris atitolina mus nuo Dievo. Jis trokšta veikti mumyse per Šventąją Dvasią, kai susirenkame drauge šlovinti ir garbinti dangiškąjį Tėvą.
          Tad šį vakarą žemai nusilenkime ir nuoširdžiai pagarbinkime Kūdikėlį Jėzų, įsileiskime Jį į savo širdį, kad Jis ten amžinai apsigyventų. Amen.