Evangelistas Lukas įspūdingai papasakojo apie Kristaus ir dviejų Jo mokinių susitikimą kelyje į Emausą. Mokiniai bėgo iš Jeruzalės, karštai aptarinėdami tai kas įvyko. ,,Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Mokinių (jų) akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino Jo”(Lk 24,15-16).Taigi mokiniai ginčijosi, jie buvo įsikarščiavę, jie matomai net nepažvelgė į prisiartinusįjį, nes buvo įsigilinę į save, savo išgyvenimus. Juos neramino tai, kas laukė jų po įvykusios tragedijos. Jiems visai nerūpėjo kažkoks iš šalies priėjęs pakeleivis. Taip atsitinka ir mums, kai esame užsiėmę tik savo rūpesčiais. Tuomet mūsų akys būna tarsi ,, aptrauktos migla“ ir mes nepastebime šalia esančiojo. Ar nebijome, kad taip galime prasilenkti su pačiu Kristumi, kuris nepaliaujamai trokšta bendrystės, artumo su kiekvienu iš mūsų?

Šiandien mes daug kalbame apie vienybę krikščionių tarpe, bet  ar kalbos nesibaigia ties aštuondieniu, kviečiančiu vienybei? Šiomis dienomis meldžiamės, dalyvaujame bendrose pamaldose, o kas seka po to? Ar gali vienkartiniai susitikimai sustiprinti bendrystę, suvienyti krikščionis į vieną šeimą?

Mokiniai einantys į Emausą leidosi į bendrystę su nepažįstamuoju. Dar daugiau, jie parodė pakeleiviui gailestingumą, pakviesdami pas save: ,,Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena besibaigianti... Tuomet Jis užsuko pas juos” (Lk 24,29). Yra tikra palaima po sunkios, pakankamai ilgos kelionės susėsti prie stalo, pasidalinti maistu, kuris yra namuose. Susėdimas už bendro stalo sustiprina, suartina užsimezgusį ryšį. Žmonės atsipalaiduoja, nusiramina, atidžiau pažvelgia vienas į kitą. Taip atsitiko ir šį kartą. Kai Jėzus ,,paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24,30). Mokiniams ,,akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24,31). Taip ir mes turėtume kuo dažniau susėsti prie bendro stalo, pasidalinti ne tik materialiuoju maistu, bet svarbiausia -  dvasiniu, kuris padėtų Kristaus meilės akimis pažvelgti į bendras problemas, kurios egzistuoja Kristaus Bažnyčioje.

Mieli broliai ir seserys, mes nei vienas nematėme Kristaus savo kūno akimis, tačiau visi tikime Jo Prisikėlimu. Ir vis dėlto dažnai atsiduriame, kaip anie du mokiniai, Emauso kelyje, kai atrodo jog gyvenime viskas žlugo ir nematome, nerandame išeities. Kristus mumyse tarsi miršta. Jį nužudo mūsų aistros, susiskaldymas, begalinis troškimas valdžios, garbės, siekis būti pranašingesniu, reikšmingesniu. Kristų atima iš mūsų filosofai, mokslininkai, įvairūs eretikai, kurie sėja abejonių sėklas. Jos dygsta, bujoja, užgožia pirminį Kristaus pažinimą, neleidžia jam augti, tobulėti mūsų širdyje. Tokiais atvejais mes einame savais keliais ir nejaučiame, kad kažkas vis eina šalia. Kiek daug šiandien žmonių, kurių akys vis dar migla aptrauktos, nes  jie nemato, nejaučia šalia Esančiojo, Prisikėlusiojo Kristaus. Kažkas turi jiems padėti, antraip jie nueis į pražūtį. Tuo, kažkuo,  galėtų būti kiekvienas mūsų, kuris su džiaugsmu pasidaliname savo jausmais, patirtimi gyvenant Kristaus artumoje. Tam reikia mūsų krikščioniškos vienybės. Susiskaldymas, dažnai net kritika vienas kito atžvilgiu pasitarnauja blogiui, kuris ypač klesti šiais laikais.

Todėl prašykime: ,,Viešpatie, pasilik su mumis, neleisk, kad aptemtų mūsų akys, susilpnėtų pasitikėjimas Tavimi, neleisk nukrypti nuo tiesos kelio. Viešpatie, stiprink mūsų vienybę, savitarpio supratimą, toleranciją, bendravimą ir bendravimą vardan Tavo Bažnyčios, vardan žmonijos išganymo.“ Amen.