2008- 01 -06

Kartą vienas mano pažįstamas pasakė: „Žinai, kunige, Šv. Raštas tarsi pasaka, pilna neįtikėtinų nuotykių, intrigų, stebuklingų pagijimų, demonų išvarymų, mirusiųjų prisikėlimų. Svarbiausia kiekvienas įvykis kaip pasakose baigiasi laimingai.

Iš tiesų kiekvienas, kuris neįsigilinęs skaito Šv. Raštą, kaip bet kokią eilinę knygą, gali susidaryti tokį vaizdą.
          Štai ir šios dienos Evangelijos ištrauka apie piktadarį Erodą, apie tris karalius atvykusius iš labai toli pagarbinti tvartelyje gimusio Kūdikio, labai panaši į pasaką.
           Iki to Marijai teko iškęsti daugelį nepatogumų, net pirmagimį sūnų gimdė ne kaip visos moterys jaukiuose namuose, o gyvulių tvartelyje. Atrodytų, angelo pasakyti žodžiai: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su Tavimi!“ (Lk 1,28) – tebuvo tik gražūs žodžiai. Mažai malonių ji patyrė, kol kas ją lydėjo tik vargai.
Ir štai džiaugsmo akimirka. Kūdikį ateina aplankyti trys išminčiai – karaliai iš Rytų. Ir jie atėjo ne tuščiomis rankomis. Atėjo su brangiausiomis dovanomis „davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“. (Mt 2,11). Be to, jie „parpuolę ant žemės jį pagarbino“(Mt 2,11), - skaitėme Evangelijoje. Kokios dovanos prabangios, neįprastos gyvulių tvartelyje gimusiam ir kokia pagarba Jam išreikšta!
          Kaip turėjo džiūgauti Marijos širdis ir jos tikėjimas Dievu dar labiau sustiprėjo. Garbinimas visose religijose yra dievybės pripažinimo ir pagarbos jai veiksmas.

Senajame Testamente nuolat primenama, kad galima garbinti tik tikrąjį Dievą, o ne Jo kūrinius, ypač stabus.
         Atkeliavę išminčiai - karaliai, be abejo, skaitė Šv. Raštą ir žinojo pranašų žodžius, kurie kalbėjo apie Mesijo gimimą Beltliejuje. Čia buvo gimęs ir Dovydas, simbolinis Kristaus asmuo, atnešęs taiką izraelitams. Nauja žvaigždė danguje priminė jiems šiuos pranašo Balaamo žodžius: „Aš jį matysiu, bet ne dabar, aš jį stebėsiu, bet ne iš arti, Žvaigždė užtekės iš Jokūbo ir lazda pakils iš Izraelio“ (Sk 24,15-17). Todėl jie leidosi į tolimą, vargingą kelionę. Jie norėjo atrasti Dievo Kūdikį ir Jį pagarbinti.

Šiandien šventė dar vadinama Apsireiškimo pagonims šventė. Ji pažymi, kad ne tik izraelitai, bet ir visi pagonys kviečiami į išganymą. Žydai laukė Mesijo, kuris išlaisvintų juos iš nekenčiamo romiečių jungo ir atstatytų Dievo išrinktąją tautą Izraelį.
Tačiau Jėzus atėjo išvaduoti ne vien Izraelio ir ne iš politinės priklausomybės, bet iš nuodėmių vergovės. Dangiškasis Tėvas norėjo Jėzuje įkurti vieną visuotinę Bažnyčią.
           Gimusio Jėzaus pirmieji leidosi ieškoti išminčiai iš Rytų. Šiandien Jėzus kviečia visus mus, viso pasaulio tautas, įvairių tikėjimų žmones atrasti Jį. Jis trokšta išlieti visiems savo meilę ir pasilikti su kiekvienu, atskubėjusiu pas Jį.
Vienas jaunuolis kasdien klausdavo dvasios mokytojo: „Kaip man surasti Dievą?“ ir kiekvieną kartą išgirsdavo atsakymą: „Privalai jo trokšti!“. „Bet juk ir trokštu visa širdimi! Kodėl tad jo nesurandu?”
Kartą abu maudėsi upėje. Netikėtai mokytojas čiupo jaunuolį už galvos ir panardino į vandenį. Laikė tol, kol vargšelis ėmė blaškytis, stengdamasis ištrūkti.
         - Ko taip muisteisi, kol laikiau tavo galvą po vandeniu? – paklausė mokytojas. 
         - Man trūko oro!
          Tada mokytojas pasakė: „Kai tau bus suteikta malonė Dievo trokšti taip kaip oro, tada jį atrasi“. (pagal Br. Ferrero „Matyti Dievą“) .

Mielieji, anų dienų išminčiai iš Rytų troško pamatyti gimusį Mesiją, jie leidosi į pavojingą kelionę ir jie atrado Jėzų. Taip ir mes, jei labai norėsime, jei mums labai truks Dievo, mes visada Jį surasime, nes Jis yra šalia ir kantriai laukia, kada mums Jo truks kaip oro.
          Šiandien daug veiksnių, tamsiųjų jėgų bando atitraukti žmogų nuo Dievo. Jie siūlo lengvą gyvenimą, laikinus malonumus, jie stengiasi migla aptraukti akis, kad per žmogaus nuosmukį galėtų pasipelnyti, susikrauti turtus. Pažvelkime, kiek įvairiausių pražūtingų pagundų siūlo žmogui šiandieninis pasaulis. Šių dienų Erodai – narkotikai, alkoholis, paleistuvystė, klastingumas, korupcija ir kitos negerovės pražudo žmogaus ne tik kūną, bet ir sielą.
           Šiandieninis žmogus jaučiasi pavargęs nuo jį užgriuvusios nuodėmės naštos ir vis daugiau žmonių alksta Dievo, jie pradeda nusiraminimo ieškoti Dieve. Tai rodo vis gausiau susirenkančių žmonių skaičius bažnyčiose. Galbūt dalis ateina iš smalsumo, gal dalį atveda mados šauksmas, galbūt vienus kamuoja depresija ir čia jie tikisi atrasti ramybę.
           Dar ne visi ateinantys į bažnyčią nuoširdžiai trokšta atrasti Dievą, dar daugelis yra silpno tikėjimo ir jie nejaučia Dievo meilės. Svarbiausia žmogus nori, kad viskas įvyktų greitai ir taip, kaip jis nori. Pats Jėzus kai meldėsi Alyvų kalne karštai prašydamas Tėvo malonės, maldą baigė žodžiais: „Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu ...“ (Mk 14,37).
           Tik karšta ištverminga malda, gali duoti gausių vaisių. Jėzus mokė: „Prašykite ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite ir bus atidaryta“ (Mt 6,7). O atradus Dievą, mes turim padėti surasti Jį ir tiems, kurie yra ieškojimo kely, kurie dar blaškosi ir ieško nusiraminimo klystkeliuose.

Popiežius Jonas Paulius II ragino būti žvaigždėmis, vedančiomis žmones prie Kristaus šviesos, „kad tiesos, teisingumo ir taikos ieškantys žmonės bei tautos ateitų prie Jėzaus – vienintelio pasaulio Gelbėtojo“.
          Nuoširdžiai pasimelskime už save ir už visų tikėjimų bei kultūrų žmones, kad gailestingasis Dievas suteiktų malonę atrasti Jį, pažinti Jo siūlomą išganymą bei gyvenimo pilnatvę. Prašykime Dievo išminties, kad sugebėtume su kiekvienu atvirai pasidalyti, kaip Dievas veikia mumyse.
          Prašykime Šventosios Dvasios uždegti mūsų širdis, kad mes naujai galėtume pažvelgti į Jėzų, kuris jau nėra paprastas vaikelis, tapo vienu iš mūsų, gyveno žemėje, kentėjo, mirė, prisikėlė ir „sėdi Dievo Tėvo dešinėje, iš kur ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Amen.