Mielieji, visada po iškilmingų, džiaugsmingų švenčių ateina eilinis laikas. Baigėsi velykinis laikotarpis, kurį apvainikavo Sekminių, Švč. Trejybės bei Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo šventės.

Mūsų širdys džiūgavo ir dėkojo Dievui už Šventąją Dvasią, kuri stiprina mūsų tikėjimą, už pakvietimą gyventi Dievo tobuloje šeimoje Švč. Trejybėje, iškilmingomis šv. Mišiomis ir procesijomis dėkojame už Eucharistijos dovaną, dėka kurios Kristus visiems laikams liko gyventi su žmonėmis.

Jau prasidėjo eilinis laikas. Šventas Raštas mus mokys ir ves Kristaus išganymo keliais. Kaip girdėjome Evangelijos skaitinyje šiandien apaštalas Lukas aprašo du personažus. Vienas – fariziejus Simonas, gal būt palankus ir draugiškas Jėzui, o gal tiesiog smalsumo vedinas, noro iš arčiau susipažinti su žmogumi, paskui kurį seka minios žmonių, pakvietė Kristų pietų.

Kitas – tai visiems tame mieste žinoma nusidėjėlė. Kai Jėzus žmonių minios lydimas ėjo miesto gatve, ši moteris taip pat smalsumo vedina prisigrūdo prie tako, kuriuo turėjo praeiti Jėzus. Kadangi Jėzus pramatė visų žmonių, tame tarpe ir šios moters, širdies paslaptis, Jis su skausmu ir užuojauta pažvelgė į ją. Ir šito pakako, kad moters sąžinė prabiltų. Ji verkdama pabėgo iš minios.

„Ir štai moteris (...) patyrusi, kad Jėzus (jis) fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu“. (Lk 7,37-38 ), - taip vaizdžiai aprašo moters atgailavimą evangelistas Lukas.

Nusidėjėlė visiškai nepaisė ten susirinkusių paniekos, jos neglumino jų pašiepiami ir smerkiantys žvilgsniai, jai rūpėjo tik viena – sulaukti iš Jėzaus gailestingumo, Jo malonės išgydyti jos sužeistą sielą. Visi pas Jėzų skubėjo prašydami išgydyti fizines negales, o ši moteris Jėzuje išvydo sielos gydytoją. Ji nuoširdžiai atgailavo ne žodžiais, o ašaromis, nuolankiai suklupusi prie Jėzaus kojų, bučiavo jas ir tepė tepalu.

Mes ne kartą kalbėjome apie kojų plovimą žydų tautoje. Tai buvo toks žeminantis darbas, kad jį dirbdavo tik vergai. Priešingu atveju, kaip šiuo arba Jėzaus kojų plovimas mokiniams per Paskutiniąją vakarienę, reiškia didžiausios meilės ir visiško pasiaukojimo kitiems ženklą. Štai kokią meilę ir atsidavimą Kristui pademonstravo moteris! Yra nuomonių, kad tai buvo Marija Magdalietė, tačiau tikrų įrodymų nėra. Tuo tarpu fariziejus Simonas stebėdamas šią sceną, visiškai nerodo Jėzui jokios pagarbos, mintyse net pasmerkia: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, kad ji – nusidėjėlė (Lk 7,39). Čia atsiskleidžia tikrasis fariziejaus požiūris į žmogų. Jis laiko save teisiu, nekreipia dėmesio į atgailą, iš karto paniekina Jėzaus elgesį, anuot jo – Dievas neleistų savo pasiuntiniui daryti kažką netinkamo, jį sutepančio. Dėl savo puikybės jis pamiršo, kad viena iš pranašo pareigų – skelbti atgailą, neatstumti nusidėjėlio. Tuo tarpu Jėzus atspėjęs fariziejaus mintis, papasakojo palyginimą apie du skolininkus ir paklausė fariziejaus: „Katras šeimininką labiau mylės?“ (Lk 7,42 ). Ir fariziejus nenoromis turi pripažinti: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota“ (Lk 7,43).

Mielieji, kaip dažnai mūsų tarpe atsiranda teisiųjų, kurie greit apkaltina kitą, kurie linkę išaukštinti savąjį „Aš“ ir pasmerkti kitą. Apskritai kiekviename iš mūsų tarsi gyvena du žmonės. Vienas mano, kad jis yra išskirtinis, geresnis už visus, visada kovoja dėl pirmumo, niekindamas kitus. Jis mėgsta girtis savo darbais, laimėjimais, pažintimis, reikalauja dėkingumo. Kitą mumyse gyvenantį asmenį dvasią - nedomina nei vienas iš tų dalykų, kurie žadina savimeilę, egoizmą, puikybę. Dvasia niekada nenori būti aukštesnė už kitus, ji niekada nelygina savęs su kitais, ji siekia pagelbėti kiekvienam be jokių išskaičiavimų, nelaukdama atlygio ir dėkingumo. Kiekvieno žmogaus tikslas turėtų būti apmalšinti tą dalį, kuri laiko jį nuolatinėje nerimo būsenoje ir neleidžia pajusti ramybės. Be meilės žmogus yra niekas.

Kaip rašė apaštalas Paulius: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, tebūčiau aidintis varpas ar skambantys cimbolai“ (1 Kor 13,1). Jėzus daro priekaištus fariziejui, kuris ne tik, kad neparodė jam meilės, bet neišlaikė net paprasto mandagumo, kuris buvo priimtas žydų tautoje sutinkant svečią, kaip girdėjome Jėzų sakant: (...) Tu nedavei man vandens kojomis nusimazgoti (...), manęs nepabučiavai (...), aliejumi galvos nepatepei“(Lk 7,44-46 ).
Iš tiesų fariziejus laikė save kilmingesniu, pranašesniu ir, kaip pasirodė, Jėzų pakvietė ne iš draugiškumo, o iš smalsumo. Dėl Jėzaus vargingos išvaizdos, jis nematė reikalo sutikti Jėzų kaip garbingą svečią. Moteris gi žvelgė į Jėzų sielos akimis, ji pajuto Kristuje galingą jėgą, sugebėjimą išgydyti ją iš dvasinės negalios. Todėl Jėzus tarė: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo, kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7,47).
Ir kokius palaimingus žodžius išgirdo nusidėjėlė: „Atleidžiamos tavo nuodėmės (...). Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami“ (Lk 7,48;50).

Ar nenorėtumėt kiekvienas išgirsti šiuos žodžius? Ar nesuvirpėtų širdis iš džiaugsmo ir nepasiryžtumėte aukotis ir sekti tą, kuris turi tokią galią? Iš tolimesnio teksto aišku, kad ši moteris tapo ištikima Kristaus sekėja.

Mielieji, šios dienos Evangelija kviečia tikrai meilei be veidmainystės, be išskaičiavimo, be siekio pavergti kitą žmogų. Tas, kuris tikrai ir tobulai myli, neieško sau naudos, viską daro Dievo garbei, todėl niekam, nepavydi. Jis nesididžiuoja ir nesidžiaugia savimi, nes savo laimės ieško tik Dieve. Jis sugeba aukotis vardan kito be jokių išskaičiavimų. Ar įsivaizduojate, kokie laimingi būtume, jei kiekvieno širdyje rusentų bent kibirkštėlė tikros meilės? Visi žemiški dalykai būtų niekis, žmogaus ramybės netrikdytų žemiškieji nusivylimai ir skausmai. Todėl prašykime Šventosios Dvasios malonės įžiebti mumyse tikrosios meilės kibirkštėlę, kad sugebėtume mylėti kitus, kaip Kristus visus mus myli.
Amen.