Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!

Prisiminkime ką tik girdėtą šios dienos Evangeliją. Atėjo fariziejus ir muitininkas į šventyklą melstis. Tais laikais fariziejų buvo apie septynis tūkstančius. Jie buvo tautos elitas, pavyzdys – labiausiai vykdė Mozės įstatymus. Jis, tasai fariziejus, atsistojo į garbingą vietą ir pradėjo melstis : „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės, – plėšikai, sukčiai, svetimautojai, - arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įgyju“ (Lk 18,11-12). Atrodytų, kad fariziejus yra geresnis net už krikščionis. Kas iš mūsų du kartus per savaitę pasninkauja? Kas iš mūsų dešimtinę turto aukoja? Kartu atėjęs muitininkas meldėsi atokiai. Jo darbai tamsūs. Jis tarnauja pavergėjams romėnams, plėšia jiems ir sau pinigus. Bet meldėsi jis kitaip: jis nedrįso pakelti akių į dangų, tik mušėsi sau į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ (Lk 18,13).
Kristus išteisino muitininką, o pasmerkė fariziejų, nes Viešpaties teismas yra kitoks. Dievas žiūri į žmogaus vidų. Siracido knygoje yra parašyta: „Teisėjas bešalis yra Viešpats Dievas: asmens jis nežiūri, lengvatų neteikia. Nėra nusistatęs prieš vargšą, beturtį – išklauso, kai kreipiasi į jį skriaudžiamasis“ (Sir 35,15).
Kristus pasmerkė fariziejų, nes jis garbino ne Dievą, o save. Tuo tarpu muitininkas prisipažįsta, kad jis nusidėjėlis. Gal jis ir buvo dvasioje skurdžius, tačiau jame prabudo gailestis dėl savo gyvenimo.
Jėzus šiuo savo palyginimu supriešino daugelio teisuoliu laikomą fariziejų su nesąžiningu muitininku, laikomu niekam tikusiu nusidėjėliu, kad atskleistų, kaip mums visiems reikia gailestingumo. Prisipažindamas daug kartų nusidėjęs muitininkas išpažįsta esąs nevertas išganymo. Ir jei būsią išganytas, tai bus Dievo, o ne jo paties nuopelnas. Todėl jis ir ateina nusižeminęs, tikėdamasis, jog galbūt Viešpats neatmes jo tokios nuoširdžios maldos.
O fariziejus vylėsi būsiąs išteisintas dėl teisaus gyvenimo būdo. Tačiau jis pražiopsojo tai, kas tikrai būtina jo išganymui – dangaus įsikišimą. Fariziejus nesugebėjo suvokti, kad net tikintieji negali artintis prie Viešpaties ir tuo pačiu išvengti teismo, jei ne dieviška gailestingumo malonė. O muitininkas žinojo, kad yra nevertas artintis prie Dievo, todėl atėjo visiškai nusižeminęs ir atvėręs savo širdį.
Šiuo palyginimu Jėzus atskleidė apaštalams nusižeminimo prieš Dievą svarbą. Fariziejus nebuvo beprotis, jis buvo garbingas vyras, dėkojantis Dievui, kad nėra niekam tikęs. Tačiau jis buvo taip įsitikinęs savo teisumu, taip patenkintas savimi, kad tikėjo, jog ir Dievas yra juo patenkintas.
Pamąstykime, o kaip mes elgiamės? Kiek kartų mes meldžiamės, kad kiti mus matytų, klūpom prieš altorių, kad geresnis atrodytume, negu esame iš tikrųjų? Visuose mumyse gyvena išdidusis fariziejus, kuris kužda, jog esu geresnis va už tą ar aną... Kaip puolame save girti ir teisinti, nors ne visada esame teisūs. Ir kokie greiti esame pasmerkti kitą...
O juk turėtume glaustis atokiau nuo altoriaus, nes daugybė klaidų yra mūsų gyvenimo kelyje, daug nemeilės, daug tuščiai praleistų valandų. Pati nuostabiausia malda būtų: „Pasigailėk manęs, Viešpatie!“. Joje telpa viskas. Jei Dievas pasigailės manęs, Jis sustiprins, ir aš nebenusidėsiu taip dažnai. Jei pasigailės – apsaugos nuo skausmo ir negalios. Viskas Jo šventose rankose.
Prašykime šiandien Viešpaties, kad neleistų mums išpuikti. Nei nuodėmėje, nei pamaldume kad neleistų pasiduoti puikybei. Tegul Viešpats leidžia mums tikėti Jo gerumu ir būti mažiausiais tarp mažiausių Jo vaikų. Amen.