Šiandien yra antroji maldų už krikščionių vienybę diena. Viena svarbiausiųjų Kristaus tapimo žmogumi misijų – suvienyti žmones savo mistiniame Kūne – Bažnyčioje.
Jono Evangelijoje skaitome: „(...) tegul visi bus viena! Kaip tu,Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17,21)
Visą šią savaitę mes kviečiami melstis už krikščionių vienybę. To neįmanoma padaryti be vidinio nusistatymo tarnystei, nuolankumui, savęs išsižadėjimui vardan kito gėrio. Šito mus moko Kristus, kuris „atėjo ne kad jam tarnautų, o pats tarnauti“ (Mt 20,28).
Todėl nuoširdžiai kviečiu jus visus gyventi pagal Evangeliją, nes tai sėkmės laidas ugdyti savyje Kristaus meilę kitaip mąstantiems ir savaip išpažįstantiems Dievą.
Pirmasis skaitinys iš pranašo Izaijo knygos parodo, jog ekumenizmas nėra kažkas naujo, apie jį kalba Senojo Testamento pranašai. Skaitinyje girdėjome Izraeliui pasakytus Dievo žodžius: „ Per maža tau būti mano tarnu tik Jokūbo gentims atgaivinti (...).Tave padarysiu šviesa pagonims, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų“ (Iz 49,6)
Šio sekmadienio Evangelija dar kartą atveda prie Jordano upės. Pereitą sekmadienį Jėzus atėjo krikštytis, kad būtų atlikta „visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3,15), o šiandien Jonas Krikštytojas išvydęs ateinantį Jėzų paskelbia: „ Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1,29).
Mielieji, mes taip dažnai girdime šiuos žodžius per kiekvienas šv. Mišias, kad esame pripratę prie jų ir greičiausiai jie nesujaudina širdies, nesukelia tos galios, kuri slypi šių žodžių paslaptingume.
Kokias asociacijas turėtų sukelti žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis“?
Pirmiausia, izraelitams priminė velykinį avinėlį, kurio kraujas buvo pralietas naktį, kai žydų tauta buvo išlaisvinta iš Egipto vergijos. Todėl kasmet minint išėjimo iš Egipto dieną, žydai aukojo velykinį avinėlį šventykloje. Be to, žydams jie priminė pranašo Izaijo žodžius apie ateisiantį Mesiją. Izaijo 53 skyriuje skaitome: „(...) jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė (...), jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų (...). Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis (...). Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų. Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso (...). Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“ (Iz 53,4 -7).
Ką reiškia šiandien mums žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“? Pirmiausia, kad Izaijo pranašystė išsipildė ant Galgotos kalno ir atsinaujina per kiekvienas Mišias. Antra, Kristus yra mūsų išganymo viltis. Jis nuolat kviečia turėti viltį, nes atėjo atleisti ir gydyti žaizdas, nuodėmės – gimtosios, kurią gauname kiekvienas per Adomą ir visų laikų žmonių asmenines nuodėmes. Jėzus yra Atpirkėjas, sutaikintojas su Dievu, kai per nuodėmę nutolstame nuo Jo. Jis atsiskleidžia ne bendrai visai žmonijai, bet kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Ir tiek kartų, kiek kartų atgailaudami artinamės prie Jo.
Jėzus atėjo į pasaulį ne kaip galingas, šiurpą keliantis Viešpats, bet kaip romus avinėlis. Jis ateina tyliai ir paprastai su meile, švelniai pasibeldžia ir atveria mūsų širdis kitiems, kviesdamas vienybei ir taikiam sugyvenimui.
Mieli broliai ir seserys Kristuje, nuo Jono Krikštytojo laikų, kai apie Jėzų Kristų sakome: „Štai Dievo Avinėlis“, išpažįstame , kad jis yra miela ir priimtina Dievui auka už mūsų nuodėmes. Tuo pačiu išpažįstame, kad Jis yra Tas, kuris mus moko gyventi; moko kentėti, o ne kankinti; moko aukotis ir tarnauti, o nereikalauti. Jis yra Tas, kuris skelbia, jog pagrindinis įstatymas yra meilė Dievui ir artimui. Tik meilė daro stebuklus žemėje, tik meilė teikia tikrąjį džiaugsmą ir suteikia pilnavertį gyvenimą.
Mielieji, Jonas Krikštytojas šiandien kviečia neprarasti vilties sulaukti atleidimo už nuodėmes. Kristus – Dievo Avinėlis atėjo visiems laikams, kad gautume visas reikalingas malones mūsų šventumui augti. Norėdami įsitikinti ar per Atgailos sakramentą gauname visas malones, tai visada pasitikrinkime, kokia yra mūsų sąžinės patikra, ar gailimės dėl nuodėmių, ar esame pasiryžę pasitaisyti. Jei sąžinės patikra nesibaigia nuoširdžiu gailesčiu, tai gali rodyti, jog mus valdo ne meilė Dievui, o aklas paklusnumas nusistovėjusiai tvarkai. Suprantama tuomet nesijaučiame gavę iš Dievo trokštamo džiaugsmo.
Tad kiekvieną kartą artindamiesi prie klausyklos nuoširdžiai prašykite: -Viešpatie, padėk man atpažinti tas silpnybes ir klaidas, kurios skatina nuklysti iš tiesos kelio ir atitolina nuo Tavęs. Išmokyk mane nuoširdžiai gailėtis už nuodėmes bei suteik ryžto taisytis ir grįžti į Tavo meilės kelią. Amen.