Pirmajame skaitinyje iš Senojo Testamento paskutinės Malachijo knygos išgirdome pranašo žodžius: „Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote“ (Mal 3,1). Ši pranašystė išsipildė maždaug po penkių šimtų metų. Luko Evangelija pasakoja apie pirmąjį Jėzaus įžengimą į šventyklą. Marija kartu su Juozapu ir Jėzumi, kaip reikalavo Mozės įstatymas, ateina į šventyklą apsiplovimui. Kunigų knygos 12 skyriuje skaitome: „Kai moteris pagimdys berniuką, ji bus nešvari septynias dienas <...>. Aštuntąją dieną berniuko apyvarpės oda bus apipjaustyta. O moteris pasiliks dar trisdešimt tris dienas savo apsivalymo kraujuje“ (plg. Kun 12,2-4). „Pasibaigus apsivalymo dienoms <...> ji atneš kunigui ėriuką deginamajai aukai ir balandį ar purplelį – atnašą už nuodėmę“ (Kun 12,6). O jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatneša du purplelius ar du balandžius, vieną deginamajai aukai, o kitą už nuodėmę“(Kun. 12,8). Be to, Išėjimo knygoje Viešpats per Mozę nurodė žydų tautai: „Atiduosi man savo pirmagimį“ (Iš 22,28). Kitaip tariant, pirmagimis yra Dievo nuosavybė, todėl šeima turi išpirkti, duodama šventyklai minėtą auką. Marija buvo stebuklingai pagimdžiusi, susitepimas jos visai nelietė, be to, Jėzui, įsikūnijusiam Dievo žodžiui, nereikėjo jokios išpirkos. Vis dėlto po 40 dienų ji ateina apsiplovimui į šventyklą. Tai, kad Šventoji šeima aukai atneša tik du purplelius, rodo jų neturtą, nes turtingieji aukojo avinėlį. Visa ceremonija visiškai buvo nereikalinga Marijai atlikti. Tačiau tai turi ypatingą prasmę: Dievo Sūnus atėjo į pasaulį kaip vienas iš žmogaus sūnų. Jis pakluso tautos, kurioje gimė, papročiams, įstatymams bei gyvenimo normai.

Šiais Šeimos metais galime įžvelgti ir kitą mums aktualią prasmę. Žmogus yra socialinė būtybė, priklausoma nuo kitų žmonių. Jam reikia kitų pagalbos bei paramos. Šventoji šeima yra pavyzdys visoms žemiškoms šeimoms, kurioje vos gimęs silpnas žmogus gauna pirmąją apsaugą bei pagalbą. Šeima – tai Dievo planas. Pradžios knygoje skaitome: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,28). Tuomet Dievas iš Adomo šonkaulio padarė moterį ir atidavė jam. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2,24). Vyro ir moters meilė yra Dievo meilės paveikslas, jos atspindys. Šventosios šeimos paklusnumas galiojusiems įstatymams, rūpestis kūdikiu įpareigoja kiekvieną žemiškąją šeimą gyventi dieviškoje vienybėje, meilėje ir pasiaukojimo dvasioje, kurią patyrė Šventoji šeima. Jėzaus Paaukojimas šventykloje rodo, kad Jo šeima buvo pamaldi, gerbė Dievo buveinę – šventyklą, laikėsi savo tautos įstatymo. Argi ne taip turėtų gyventi Moterystės sakramentu pašventinta ir sustiprinta kiekviena krikščioniškoji šeima?

Kristus gimė tvartelyje, pirmieji jį aplankė piemenys. Dabar Šventoji šeima įžengė į išpuoštą, švytinčią šventyklą, tačiau čia juos sutiko tik du vargani, silpni, pasaulio jau nebevertinami senoliai, ilgus metus ištikimai tarnavę Viešpačiui. Vienas jų senelis Simeonas „teisus ir dievobaimingas vyras <...>. Jam Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas jis dabar atėjo į šventyklą“ (Lk 2,25-27). Kita senelė – pranašė Ona, kuri „nesitraukdavo iš šventyklos. Tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais ir maldomis“ (Lk 2,37). Dvasios vedamas Simeonas Kūdikėlyje Jėzuje atpažino Mesiją. Paėmęs Jį į rankas šlovino Dievą ir dėkojo Jam už duoto pažado įvykdymą. Kažkokiu būdu Simeonas įžvelgė, kad Jėzus yra „prieštaravimo ženklas“, Mesijas, „skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“ (Lk 2,34). Daugelyje Evangelijų vietų galima atrasti Jėzaus prieštaravimą fariziejų, Rašto žinovų, tautos vadų nustatytai tvarkai, jų gyvenimo būdui. Prisiminkime, kaip Jis degdamas Dievo rūstumu išvaikė prekeivius iš šventyklos, nes maldos namai buvo paversti „plėšikų lindyne“ (Lk 19,46).

Mielieji, ir šiandien Jėzus yra prieštaravimo ženklas. Jo mokymas ir šiandien dažnai smarkiai prieštarauja šio pasaulio mąstymui ir gyvensenai. Paprasčiausias pavyzdys būtų, kalbant apie atlaidumą. Kai kas nors mus įžeidžia, padaro bloga, tai tokia pykčio banga užlieja, norisi keršyti, atsilyginti tuo pačiu. Tuo tarpu Jėzus moko atleisti net iki septyniasdešimt septynių kartų, atsukti kitą skruostą ir melstis už savo persekiotojus. Šiandienos pasaulyje požiūris į šeimą tapo aktualus. Pasaulis pasisako už laisvus santykius, iškreiptą požiūrį į šeimą, tuo tarpu Jėzus griežtai pasisako prieš svetimavimą, skyrybas. Pagaliau šiame technokratiniame, moderniame pasaulyje žmogus jaučiasi visagalis, tuo tarpu Jėzus sako: „Nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15,5).

Šiandienis žmogus yra nekantrus, jam visko reikia greit, tą pačią akimirką. Jėzus moko būti ištvermingais, atkakliais. Jis sako: „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7,8). Tokiu pavyzdžiu šiandien yra Simeonas ir Ona. Evangelistas Lukas nerašo, kiek laiko jie kantriai meldėsi ir laukė išvysiantys Mesiją. Tačiau jie neparodė jokio susierzinimo, nepasitenkinimo. Jie nepaliovė stengtis būti teisiais, niekada neleido savo troškimui išblėsti, sutrukdyti maldingam budėjimui.

Ar įsivaizduojate, kokia būtų šiandien Bažnyčia, jei mes sektume tų šventųjų žmonių pavyzdžiu? Kiek daug problemų išsispręstų taikiai, be pykčio! Mes vis labiau pasitikėtume Viešpačiu, atsivertume Jo sumanymams, o nesilaikytume įsikibę savo planų, kurie galbūt mums visai nenaudingi.

Tad nuoširdžia malda prašykime, kad Šventoji Dvasia perkeistų mūsų mąstymą, veikimo bei kalbėjimo būdą. Tegul Simeonas ir Ona visada bus nuolankumo, kantrumo maldoje ir pasitikėjimo Dievo pažadų išsipildymo pavyzdžiu. Amen.