Gavėnios kelionė kiekvieną sekmadienį, kiekvieną dieną kviečia pasitikrinti save, pažvelgti į savo širdį, kur aš esu silpnas, kas neleidžia išgyventi Dievo artumą, pajusti Jo išganingą meilę ir begalinį gailestingumą. Kiekvieną sekmadienį šv. Raštas savaitės mąstymus užbaigia itin opiu žmogaus išganymui svarbiu kausimu. Trumpai prisiminkime pereitų sekmadienių Šv. Rašto pamokas. Pirmąjį sekmadienį pats Jėzus leidosi šėtono gundymams, kad parodytų jų suktybes ir išmokytų joms atsispirti. Antrąjį sekmadienį siekdamas sustiprinti pasitikėjimą Juo, Jėzus pasirodė dieviškoje šlovėje tarp Senojo Testamento pranašų Mozės ir Elijaus. Mes išgirdome Dievo liudijimą , kartu paliepimą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo!“ (Mt 17,5)

Pereitą sekmadienį įsitikinime, kad Dievo gailestingumui nėra ribų. Jam svarbus kiekvienas žmogus. Jėzų sutikome prie Jokūbo šulinio, besikalbantį su žydų nekenčiama samariete, pagarsėjusia kaip nusidėjėle, laisvo elgesio moterimi.  Jėzus pats užkalbimo šią miestelio atstumtąją moterį, netgi paprašė jam patarnauti, sakydamas: „Duok man gerti“, - (Jn 4,10). Sumišusiai moteriai pasiūlė gyvojo vandens, apie kurį pasakė: „Kas gers tą vandenį (...), tas nebetrokš per amžius ir tas vanduo (...) taps versme vandens trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4,13-14). Ir samarietė įtikėjo, persikeitė, priėmė Jėzų, įsileido Jį į savo širdį, tapo pirmąja apaštale, paskelbusia žmonėms apie Jėzų Mesiją.

Šios dienos šv. raštas tęsia  pasakojimą apie nesibaigiančias Dievo dovanas, kurias gauna visi, kurie trokšta Jo meilės.Pirmajame skaitinyje iš Pirmosios Samuelio knygos išgirdome reikšmingą priminimą: „Dievo akis žiūri kitaip nei žmogus. Žmogus mato išorę, o Viešpats žvelgia į širdį“ (1 Sam 16,7). Šį pamokymą visada turime prisiminti prieš pasmerkiant, prieš nuteisiant, prie š pažeminant apkalbomis kitą žmogų.

Gavėnia kviečia įsigilinti į save,  analizuoti savo klaidas, atgailauti už jas, o ne teisti kitus. Tik vienas Dievas žino, kas dedasi žmogaus sieloje, žmogaus širdyje.  Tik  vienas Dievas žino kiekvieno mūsų mintis, mūsų  siekius, mūsų piktus kėslus ir mūsų planus.Antrajame skaitinyje iš šv. apaštalo Pauliaus laiško Efeziečiams girdėjome: „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar  esate šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5,8-9). Apaštalas kviečia ištirti, kas patinka Viešpačiui ir pasmerkti tamsos darbus, nes „visa, ką šviesa smerkia tampa regima, o kas tampa regima, yra šviesa“ (Ef 5,13).Apaštalas kalba apie sielos šviesą, kurią gauna kiekvienas susivienijęs su Kristumi.Evangelija pagal Joną tęsia  mintį apie aklumą ir  atgautąją šviesą. Šv. Rašte mes dažnai sutinkame akluosius, nes Artimuose Rytuose aklumas buvo dažna liga. To priežastis – kaitri, akinanti  saulė, vėjo sukeltos dulkės, nešvara ir t.t. Kiekvienas silpnaregis susiduria su daugeliu nepatogumų. Tačiau būti aklam, gyventi amžinoje tamsoje, nematyti supančio pasaulio grožio, artimųjų akių, veido, šypsenos – tikra tragedija.  Ypač anų laikų žmogui. Jis neturėjo jokios gyvenimo perspektyvos, buvo pasmerktas elgetos gyvenimui. Šiais laikais neregys gali išmokti skaityti, rašyti, gyventi pilnavertį piliečio gyvenimą.  Mes priešingai, nei Jėzaus laikais, į akląjį žvelgiam su užuojauta, bandome jam padėti. Anuomet buvo manoma, kad sunki liga ištinka žmogų už nuodėmes, prasižengimus Dievui.

Ir Evangelijoje išgirdome mokinių klausimą Jėzui: „Rabi, kas nusidėjo, - jis pats  ar jo tėvai, - kad gimė neregys? Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9,3).  Ir Jėzus įrodė savo dieviškąją galybę, Jis pagydo neregį neįprastu būdu: seilėmis, purvu ir liepdamas nusiplauti Siliano tvenkinyje. Argi nekeista: „Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis“? (Jn 9,7) Dar būdamas aklas, nuėjo, nusiplovė ir tik tada sugrįžo regintis!

Visi buvo nustebę, net fariziejai susiginčijo, Jų nuomonės išsiskyrė. Jie klausė buvusio neregio: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ (Jn 9,17). Į tai jis atsakė: „Jis pranašas“ (Jn 9,18), ir atkakliai gynė Jėzų. Buvo aklas, o pagydytas žmogus įtikėjo, kad Jėzus yra kur  kas daugiau nei paprastas žmogus. Jis atgavo ne tik fizinę akių šviesą, bet svarbiausia įgijo tikėjimo šviesą,  kurios dėka išvydo, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus.  Tik išdidūs fariziejai, būdami regintys, liko sieloje akli, nesugebėjo, tiesiog nenorėjo matyti Kristaus meilės stebuklo, liudijančio Jo dieviškąją prigimtį.

Kokią pamoką davė mums šiandien Šv. Raštas? Paklauskime savęs: „Ar mes trokštame, kad mūsų ne tik fizinės, bet ir sielos akys būtų plačiai atmerktos ir matytų, kad darosi aplink? Ar norime matyti pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra? O galbūt daug patogiau ir ramiau užsimerkti, tapti aklais ir nematyti visų neteisybių, smurto, susipriešinimų, silpnųjų bėdų, skirtumų tarp vargšų ir turtingųjų? Pagaliau, ar norime matyti ir savo vidinę tikrovę, savo sielos žaizdas ir baimes?

 Pasiryžkime atsimerkti, pažvelgti tiesiai į akis, ateiti prie klausyklos ir per kunigo rankas atsiduoti Dievo valiai. Dievas laimina nusižeminusį ir duoda jam regėjimo šviesą. Nuoširdžiai prašykime Šventosios Dvasios, kad duotų mums išminties ir mes kaip tas neregys džiaugsmingai  galėtume išpažinti: „Tikiu, Viešpatie! (Jn 9,38). Amen.