Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Į amžinybę palydint kun. alt jubil. Vaclovą Aleksandravičių (2014-03-30)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien kaip viena didelė šeima susirinkome pagerbti, pasidalinti prisiminimais apie garbingo amžiaus sulaukusį ir amžinybėn išėjusį kunigą jubiliatą Vaclovą, kurį artimieji ir parapijiečiai švelniai vadino – tėveliu.
Šito jis nusipelnė dėl kuklumo, sau nereikalaujančio dėmesio, kūdikiškai švelnaus žvilgsnio, nuolankaus būdo.

Paprastai palydint į amžinybę kalbama apie išėjimo skausmą, apie mirties slėpinį, apie nežinomybę anapusybėje. Tačiau šiandien norisi pasidžiaugti, padėkoti Dievui už galimybę gyventi drauge, mokytis gėrio, tolerancijos, ramybės, nuolankumo ir dar daugelio žmogiškųjų savybių, kuriomis buvo apdovanotas mūsų tėvelis.

Kiekvienas žmogus kartu su Dievo dovana gyventi, gauna dovaną – veikti. Kiekvienas žmogus yra pašauktas įgyvendinti jam skirtą Dievo planą šioje žemėje. Ypatinga misija yra skirta kunigui. Viešpats kasdien jį kviečia kovoti su blogiu pasaulyje, saugoti teisiuosius, padėti taikiai sugyventi šeimoje, bendruomenėje, pasaulyje. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl jis yra didžiausia vertybė žemėje, už kurią privalo kovoti ne tik kunigas, bet kiekvienas krikščionis.

Mūsų kun. Vaclovui Dievas skyrė ilgą, prasmingą gyvenimą, kupiną įvairiausių įvykių – džiaugsmingų ir liūdnų, atradimų ir praradimų, susitikimų ir išsikyrimų. Gyvenimo audros nesugniuždė, nepalaužė, o vis labiau grūdino, artino prie Dievo malonių versmės, ugdė vis gilesnį ir nuolankesnį pasitikėjimą Dievu, Jo meile bei gailestingumu.

Kun. Vaclovas gimė ir augo gausioje aštuonių vaikų šeimoje Čiobiškio miestelyje. Jubiliato tėvelis buvo vargonų meistras, dirbo vargonininku vietinėje bažnytėlėje. Mamutė, taip gražiai vadino kunigas Vaclovas mamą, rūpinosi šeima, vaikais, namų ūkiu. Neabejotinai mažasis Vaciukas sukinėjosi apie vargonus bažnyčioje, jų gaudesys žavėjo ir kerėjo vaiko širdį. Jau būdamas 10-ies metų giedojo Liturgines valandas ir grojo vargonais. Tad neabejotina, kad pašaukimą kunigystei pajuto jau vaikystėje. 1928 metais baigė Nemaniūnų Pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Alytaus gimnazijoje, kurią baigęs 1935 metais įstojo į Kunigų seminariją.

Dar būdamas seminaristu 1941 metais įstojo į Kauno konservatoriją, kurią baigė 1943 metais. 1942 metais įšventinus kunigus, prasidėjo ilgas tarnystės Viešpaties vynuogyne kelias. Tarnystės pradžia sutapo su karo pabaiga ir sovietų okupacijos pradžia. Visa aktyvioji tarnystė Dievui, žmonėms prabėgo okupaciniame režime, nepaisant draudimų, bažnyčios tarnų persekiojimo, verbavimo tarnauti okupacinei valdžiai, kun. Vaclovas išliko orus, sąžiningas, doras, ištikimas Bažnyčios tarnas. Iš 71-erių tarnystės metų beveik 33 metus altaristos pareigose jis praleido Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijoje.

Tiek tikintieji, tiek kunigai pažinome jį kaip be galo uolų, be mažiausio priekaišto Kristaus vynuogyno darbininką. Pamaldumu, pamokymais, kurie kartais atrodė griežti, bekompromisiniai daugumai padėjo sustiprinti tikėjimą, atsinaujinti, atsigręžti į Viešpatį.

Nors iš pažiūros atrodė griežtas, oficialus, tačiau vaikiškai tyros akys išduodavo be galo jautrią kūdikiškai neklastingą širdį. Svarbiausia kun. Vaclovas buvo be galo tiesus, ryžtingas, teisingas, nė akimirkai nesuabejojęs, visą gyvenimą liko ištikimas kunigystės pašaukimui.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, nugalėjęs mirtį, atnešė pasauliui Gerąją Naujieną – viltį amžinajam gyvenimui. Jėzus yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“, Jis yra „Prisikėlimas ir Gyvenimas“, Jis yra „Gyvybės duona“. Visi, kurie tiki į Jį, turės „amžinąjį gyvenimą“, jie bus prikelti „paskutiniąją dieną“ (plg. Jn 6,40). Tad ne mirtis, o Dievas taria paskutinį žodį žmogui. Dievas mus sukūrė ne pražūčiai, o laimei ir amžinajam gyvenimui. Mes turime šviesią viltį ir tikime Kristaus pažadu: „Kas tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25).

Šiandien meldžiamės už ištikimąjį Viešpaties vynuogyno tarną kun. Vaclovą ir tvirtai tikime, kad jis iškeliavo į Tėvo namus. Ramiu, šiltu žvilgsniu žvelgia į mus ir iš ten visus laimina. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021