Rašytojas ir pamokslininkas Tonis Kampolo (Toni Campolo) perteikė vieno juodadodžio pastoriaus pamokslą, pavadinimu „Yra penktadienis, bet ateis sekmadienis.“ Kiekvienas krikščionis, išgirdęs tokį pavadinimą iš karto žino, apie ką bus kalbama. Tai kontrastas tarp to, kaip atrodė pasaulis Didįjį penktadienį, ir kaip jis atrodė Velykų sekmadienį. Tonis Kampola nepaminėjo vienos dienos šeštadienio. Šeštadienio, kurį mokiniai praleido žemutiniame kambaryje, užsirakinę, niekur neišeidami. Juos buvo apėmusi baimė, neviltis, nusivylimas, gilus gedulo jausmas. Ir tai nebuvo paprastas gedulas dėl mylimo artimo žmogaus. Čia buvo apraudoma viso gyvenimo svajonė, visos viltys, viskas, ko jie tikėjosi pasiekti kartu su Jėzumi, su žmogumi, vardan kurio paliko šeimą, draugus, atsisveikino su įprastu senuoju gyvenimu.

Tai ką mokiniai išgyveno tą šeštadienį mažu mastu, mes dabar gyvename visatos mastu. Ar įmanoma tikėti tuo, kad Dievas padarys kažką švento, gražaus šiame pasaulyje, kai nesibaigia karai, siautėja savivalė, terorizmas, net turtingiausių, galingiausių šalių kalėjimai pilni nusikaltėlių? Tai šių dienų šeštadienis mūsų planetoje. Ir didelis klausimas – ar ateis kada prisikėlimo sekmadienis?

Šios nakties skaitiniai iš Senojo Testamento priminė žemės ir žmogaus sukūrimą, pirmąjį žmogaus nepaklusnumą Dievui, pirmojo patriarcho Abraomo ištikimybės ir pasitikėjimo Dievu išbandymą, žydų tautos išėjimą iš nelaisvės, pranašų lūpomis Viešpaties duotus pažadus: „Kalnai, nors imtų kilnotis ir kalvos – svyruoti, tačiau mano meilė niekuomet nuo tavęs nesitrauks ir mano susitaikinimo Sandora nesusvyruos“ (Iz 54,7). Izaijas kviečia „Ieškokite Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jisai arti! (Iz 55,7). Apaštalas Paulius šios nakties liūdesį paverčia džiaugsmu: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? (...). Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimu“ (Rom 6,3)
Didysis šeštadienis skirtas tam, kad mes apsispręstume už tokią meilę, kuri myli iki galo, apsispręstume kaip Kristus nuolankiai su dėkingumu priimti savo kryžių. Šeštadienio tyla buvo skirta tam, kad apsispręstume už meilę ir nesvarbu , kas tai būtų, - ar ištikimas tarnavimas be įvertinimo, be atlygio; ar meilė be atsako, be dėmesio; ar skaudi vienatvė, verčianti kentėti; ar vaikai, kurie neina į bažnyčią, kurių vertybių skalė prieštarauja tavo tradicijoms, papročiams ir kt.

Velyknakčio liturgija gausi simbolių: žvakių šviesa skelbia pergalę, iškeliama vandens paslaptis. Jis yra ne tik natūralios gyvybės nešėjas, bet dar brangesnio gyvenimo versmė.

Velyknakčio vanduo – tai vanduo ištekėjęs iš atverto Viešpaties šono. Ypatingas simbolis- Velykinės žvakės panardinimas į vandenį, tai tarsi simbolizuoja dangaus ir žemės susižiedavimą. Tai primena žemės atsinaujinimo stebuklą: visa, kas kilnu, vertinga ir tyra, nežūsta, keičiama į amžinąją didybę ir garbę.

Pats laikas paklausti savęs: „Kas aš esu? Išdavikas Judas ar Simonas Kirenietis? Drąsi Veronika ar bailusis Petras? Rankas nusiplaunantis Pilotas, Jėzų išjuokęs Erodas ar viena iš užjaučiančių moterų, Jėzų laidojantis , Juozapas?“ ir „Kur aš esu? Ar tarp Kristaus bičiulių, ar tarp Jį kryžiuojančių budelių? “ Atsakykime sąžiningai, kad priimtume sprendimą mirti savo senajam „aš“, ir kad galėtume švęsti pergalę prieš nuodėmę, kad džiaugsmingas „Aleliuja!“ išsiveržtų iš mūsų krūtinių su nauja jėga, džiaugsmingai bylotų, kad mirtis nugalėta, Kristaus dieviškoji šviesa švenčia pergalę, kviečia prisikelti naujam gyvenimui su Kristumi. Nepaliaukime šlovinti Viešpatį „Aleliuja!“. Amen.