Brangūs broliai ir seserys Kristuje, mieli piligrimai, susirinkę prie Dievo Motinos Marijos altoriaus švęsti sekmadienio Eucharistijos, prašyti jos užtarimo tikėjimo kelyje pas vienintelį mūsų gyvenimo Viešpatį – Jėzų Kristų.

Popiežius Pranciškus kviečia nuolat ir nuolat klausti savęs, ką darome, kokias pastangas įdedame, kokiais būdais siekiame geriau pažinti Kristų. Ar skaitome ir medituojame Šv. raštą, ar studijuojame katekizmą, ar priimame sakramentus. Klauskime savęs, ką darome, kad tikėjimas vadovautų mūsų gyvenimui (plg. Saverio Gaeta, Dievas užklumpa netikėtai, psl. 79). Kartu norėčiau paklausti, ar nesijaučiame veidmainiais, kaip žydų tautos tikinčiųjų elitas – Rašto aiškintojai ir fariziejai, kuriems Jėzus priekaištavo: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! (...) jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo“ (Mt 23,27-28). „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“ (Mt 23,23).

Šios dienos Šv. Rašto skaitiniai taip pat moko neveidmainiauti, nepataikauti blogiui, drąsiai įspėti matant nusikaltimą darantį: „...jeigu tu nekalbėsi, įspėdamas kaltą pamesti savąjį kelią, tuomet tas kaltasis numirs dėl savo nuodėmės. Bet aš iš tavęs pareikalausiu ataskaitos už jo kraują“ (Ez 33,8) – taip kalbėjo Viešpats pranašui Ezechieliui, taip jis moko mus.

Kaip girdėjome Evangelijoje Jėzus pasakė savo mokiniams: „ Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių (...), o jeigu nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du (...). Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei“ (Mt 18,15-17). Kitaip tariant Viešpats reikalauja ne aklos meilės artimui, ne atlaidumo jo blogiems darbams, bet jausti pareigą sudrausti piktą darantį, perspėti klystantį, kartu pačiam rodyti gerų darbų pavyzdį. Kartu Jėzus moko laipsniškai, atkakliai gelbėti artimąjį iš paklydimų. Ir tik išbandžius visas priemones „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18,17)
Tais laikais pagonimis ir muitininkais buvo laikomi bedieviai, kuriems dėl jų stabmeldystės, amoralumo ir daromų neteisybių grasinama Dievo teismu ir žūtimi.

Ypač didelė atsakomybė tenka tėvams. Deja, šiais laikais dauguma tėvų stengiasi uždirbti daug pinigų, jų meilė vaikams baigiasi tuo, kad tenkina visus savo vaikų materialinius poreikius, kurie metams bėgant vis didėja. Nesirūpinimas vaikų dvasiniais poreikiais, vien tenkinimas įgeidžių gali baigtis tragiškai. Laiku neįspėję klystančių vaikų, jiems nusikaltus, tėvai dažniausia griebiasi smurto. Vaikas pripratęs prie lengvo gyvenimo arba įsižeidęs pabėga iš namų, arba pradeda keršyti, arba užsisklendžia savyje, ugdo neapykantą tėvams, aplinkiniams ir anksčiau ar vėliau įvyksta nepataisoma klaida. Ne tik tėvai turi rūpintis savo vaikų doru elgesiu, mes kiekvienas turim pasirūpinti savo draugais, artimaisiais, kaimynais. Būtina įspėti draugą, kai šis per daug pamėgsta taurelę, kai nėra ištikimas šeimai, kai apkalbomis juodina kitą, sukeldamas nesantaiką ir intrigą.
Ir mes neturime pykti, kai esame teisingai įspėjami. Kartu klausydami patarimų turime būti budrūs, nes gali atsitikti, kad juos taria šėtonas, kurio tikslas – žudyti sielas. Blogiui labai sunku atsispirti, kartais atrodo, kad nusižengimas ne toks jau blogas. Tačiau mažų blogybių nėra.

Kiekvienam žmogui Dievas suteikia gėrio pradus. Blogio daigai dygsta pamažu: kažkas pasiūlė pirmą kartą išgert taurelę, kažkas pasiūlė pirmą kartą parūkyti „žolę“, kažkas pasiūlė nueiti į lošimo namus ir t.t. Kiekvieną kartą sakoma: „Nebijok, nuo vieno karto nieko blogo neatsitiks.“ Tas „vienas kartas“ gali įsikeroti, užvaldyti žmogų ir jau sunku sustoti.
Apaštalas Paulius kviečia tarpusavio meilei „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“ (Rom 13,8).
Tik meilė gali išgelbėti žmogų nuo pražūties. Toliau apaštalas Paulius skelbia: „Juk įsakymai: „Nesvetimoteriauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti, gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Meilė nedaro nieko pikta artimui“ ( Rom 13,9-10). Taigi, tik mylintis žmogus negali niekam bloga linkėti, duoti blogą patarimą. Jėzus visada kvietė ir šiandien kviečia bendrai maldai, nes tik tuomet galima tikėtis, kad Dievas padės: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano Dangiškasis Tėvas jį suteiks“ (Mt 18,19).

Dabartinis pop. Pranciškus kviečia klausti savęs: ar esu atviras Šventosios Dvasios veikimui, ar prašau, kad ji man suteiktų savo šviesą, mane paskatintų daugiau dėmesio skirti Dievui? Šito turime melsti kiekvieną dieną. Turime melsti, kad Šventoji Dvasia atvertų mano širdį Dievo žodžiui, kad mano širdis būtų atvira gėriui, kad mano širdis kiekvieną dieną būtų atvira Dievo grožiui“ (Saverio Gaeta, Dievas užklumpa netikėtai, psl. 78).

Tad, visi kartu prašykime, kad Dievo meilė aplankytų kiekvieną iš mūsų, mūsų šeimas, mūsų artimuosius ir tuos, kurie klaidžioja patamsiuose. Prašykime Jo kantrybės, meilės ir nuolankumo auklėjant jaunąją kartą, sudraudžiant blogą darantį. Svarbiausiai atsiminkime, kad žmones į tiesą vesti turime ne tik pamokymais, nurodymais, bet ir savo asmenišku geru pavyzdžiu, kaip tai darė Jėzus. Amen.