2007-04 -06

„Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas. Taigi, mes jo nebranginome. Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus užsikrovė (...). Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir po žaizdomis mes išgydyti“ (Iz 53,3-5).

Štai kaip pranašas Izaijas 700 –aisiais metais prieš Kristų kalbėjo apie Mesiją – Pasaulio gelbėtoją, išganytoją.
Ką tik perskaitėme Kristaus Kančią ir Mirtį pagal Joną. Ar tai dar kartą neįtikino mus, kad pranašų knygose buvo rašoma būtent apie Jėzų Kristų.

Anuomet Raštų aiškintojai, fariziejai, tautos vadai to nenorėjo pripažinti greičiausiai dėl savo puikybės, savimeilės, pavydo bei baimės prarasti savo galią, valdžią. Jie nenorėjo Kristuje atpažinti pranašauto Mesijo ir nuo pat pradžių stengėsi Jį pražudyti. Juos gąsdino tai, kad minių minios seka Kristumi, iškilo didelis pavojus jų viešpatavimui.
Štai kodėl pasmerkė Jį žiauriausiai ir negailestingiausiai mirčiai. Garsiai šūkaudami: „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus jį!“ (Jn 19,6), jie kurstė tautą, žadino jų žemiausias aistras. Ir tūkstantinė minia, kuri prieš keletą dienų džiaugsmingai sutiko Jėzų žengiant į Jeruzalę garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui! (Jn 12,13), štai dabar šaukia: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį !“ (Jn 19,15).

Koks žiaurus, permainingas ir nenuspėjamas žemiškas žmogus! Kaip greit gali jis pasiduoti piktojo valiai!
Nuo anų laikų iki mūsų dienų buvo ir yra tokių, kurie atsisako priimti žmogumi tapusį Dievą, kuris gėdingiausiu būdu miršta ant kryžiaus tarp piktadarių. Ši kryžiaus drama, kaip rašo šv. Paulius korintiečiams „žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems - tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1Kor 1,23-24). Šiandien Kristus išskėstomis rankomis nuo kryžiaus žvelgia į mus. Kokį vaizdą Jis mato?

Ar kaip anuomet – vienų širdys kupinos pykčio, užgaulių žodžių, neapykantos?

Gal būt dalis abejingai klauso ir abejingai stebi visa tai, kas dedasi aplink. Tykiai pralauksiu, niekur nesikišiu, o tada jau pažiūrėsim, kur man dėtis. Kam rizikuoti, jei galiu ramiai išlaukti?

Tačiau, mielieji, aš tikiu, kad didele dauguma čia susirinkusių, nuoširdžiai išgyvenate Kristaus Kančią ir Mirtį, kupini noro persikeisti, ryžtatės kovai už gėrį.

Tikiu, kad matote Kristaus laiminančias rankas nuo kryžiaus, jaučiate Jo džiaugsmingą žvilgsnį, su meile žvelgiantį į mus, nes jūs atėjote pas Jį. Vadinasi, jūs tikite, kad ant Kryžiaus įvyko mūsų Atpirkimas, čia įgavo prasmę, skausmas, čia pamatėme nuodėmės visas piktas pasekmes ir kartu išgyvename begalinę Dievo meilę kiekvienam žmogui.

Kristus būdamas Dievas, galėjo išvengti tokio begalinio sielvarto, visų pažeminimų, prievartos, neteisingo teismo, gėdingos bausmės ir nukryžiavimo. Tačiau Jis pats pasirinko šį kelią vardan kiekvieno mūsų - tavęs ir manęs – Jis norėjo tai iškęsti, kad atpirktų mūsų nuodėmes.

Todėl dabar kiekvienas paklauskite savęs: „Ar sugebėsiu savyje nugalėti visą blogį, kuris verčia nusidėti, veda į nuodėmę, kuri žeidžia tą vienintelį, kuris „panoro atsiduoti iš meilės, visiškai sąmoningai ir laisvai, jautria širdimi(...). Niekas nėra miręs taip, kaip Jėzus Kristus, nes Jis buvo pats gyvenimas“ (R. Guardini „Galybė“).

Jėzus nepasitenkino trupučiu kančios, Jis panoro išgerti skausmo taurę iki galo. Jis parodė savo begalinės meilės didybę ir nuodėmės niekšybę, kad mes žvelgdami į kryžių sugebėtume būti dosniais, atsiduodami ir tarnaudami kitiems. Sugebėtume būti mylinčiais, dosniais dalintojais ir nuolankiais tarnais net tiems, kurie mus žeidžia, užgaulioja bei niekina.

Mielieji, nuoširdžiai prašykime Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, kad savo meile perkeistų kiekvieno širdį, pripildytų ją meilės ir gailestingumo jausmo, kad suteiktų jėgų amžinoje kovoje su blogiu nugalėti visas pagundas ir atleistų tiems, kurie yra įskaudinę. Viešpatie, padaryk tai vardan savo nuopelnų! Amen.

Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius