2008-03-20

Artėja lemtingos paskutinės Jėzaus gyvenimo šiame pasaulyje valandos. Jėzus jaudinasi, nerimauja ne tiek dėl savęs, dėl būsimos kančios, kiek dėl tų, kurie dar nesupranta Jo misijos šiame pasaulyje. Tris kartus Jis bandė įspėti mokinius apie tai, ką teks Jam iškęsti: „Žmogaus Sūnus (Jis) bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels. Tačiau jie nieko nesuprato (...), jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18,32-34).

Šį vakarą Jis sėdo su savo mokiniais prie Velykų stalo, kad parodytų jiems savo meilę iki galo. Kartu ir mus išmokė, ką turim daryti, kai apima liūdesys, sielvartas, ištinka krizė. Yra trys būdai visa tai įveikti: gailėtis savęs, ieškoti kur nors užsimiršimo arba tiesiog atsisakyti savęs, pamiršti save, kaip Jėzus - apiplėšti save. Tai malonės akimirka, kurią lemta patirti, tik tiems, kurie sugeba mylėti taip, kaip Jėzus mus myli.

Išsižadėdamas savęs, Jėzus nusižemino iki vergo padėties ir nuplovė mokiniams kojas. Mums šiandien sunku suvokti, ką šita reiškia iš tikrųjų. Vergas? Kojų plovimas? - tai taip tolima ir svetima šiandieniniam žmogui. Anuomet apaštalai gerai suvokė kojų plovimo prasmę. Jų tarpe buvo muitininkas Matas, kuris ne per seniausiai buvo turtingas ir vos panorėjus, jo vergai atsiklaupdavo ir jam plaudavo kojas.

O štai šį vakarą prieš juos klūpo jų Mokytojas. Apaštalai buvo be galo nustebę ir pasimetę, jie net nežinojo kaip tam pasipriešinti. Tik tarp Petro ir Jėzaus įvyksta dialogas. Į Petro pasipriešinimą: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam atsakė: „Jei tavęs nemazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!” (Jn 13,8-9).

Jėzus neaplenkė ir Judo, nors puikiai žinojo jo piktą kėslą – dar tą patį vakarą šis žmogus pabučiavimu išduos Jį.
Plaudamas kojas, Jėzus parodė mums tikrą krikščionišką meilę, kuri yra ypatinga. Dažnai tai, ką vadiname “meile“ tėra troškimas užvaldyti, pasisavinti kitą žmogų. Net tai, kas kartais palaikoma tarnyste bei atsidavimu kitam tėra savanaudiški ketinimai pasinaudoti kitu žmogumi dėl savo paties įvaizdžio.

Norint iš tiesų krikščioniškai mylėti, reikia didelio kilnumo, nuolatinės kovos su savo paties egoizmu, savanaudiškumu. Jei tarnaujant kitiems išauga mūsų pačių reikšmingumas ir mes pradedame dominuoti, vadinasi kažkas negerai. Mes galim mylėti, iš meilės sunkiai dirbti, bet kartu tai daryti dėl savęs. Tai yra žmogiškosios meilės tragedija, kai egoizmas nuolat kėsinasi į mūsų kilnumą ir pasišventimą. Jėzus parodė krikščioniškosios meilės pavyzdį – tai nusižeminti, ir plauti vienas kitam kojas. Nuplovęs kojas, Jis mokiniams kartu ir mums pasakė: „Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ (Jn 13,14-15).

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams aprašo dar vieną to vakaro sceną.
Jėzus viską žinodamas iš anksto – ir tai, kad bus Judo išduotas, ir tai, kad jau ryt bus žiauriai nukankintas, ir tai, kad Petras tris kartus Jo išsižadės, ir tai, kad visi, čia kartu sėdintys, išsibėgios kas sau – nusprendė palikti apie save atminimą, kuris per amžius vienys visus, išpažįstančius Jo meilės ir gailestingumo darbus vardan žmonijos atpirkimo.
Apaštalas Petras rašo: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas (...) .Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1Kor 11,23-25).

Kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, mes išgyvename Kristaus artumo jausmą. Ir kaip apaštalas Paulius rašo: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šios taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,26). Visi krikščionys tvirtai tiki Kristaus prisikėlimu ir gyvena laukimo viltimi.

Mielieji, šiandien mes pakviesti krikščioniškai meilei ir gailestingumui. Todėl nuoširdžiai dėkodami mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui už Jo auką vardan mūsų išganymo, prašykime Šventosios Dvasios, kad padėtų atsisakyti egoizmo, išdidumo, puikybės ir kitų žemiškų silpnybių, kurios neleidžia Kristui veikti mumyse ir vesti mus išganymo keliu. Amen.