Bažnyčia beveik kasdien mini kurį nors šventąjį, kuris tapo kankiniu dėl Jėzaus vardo ir Jo Evangelijos. Tačiau apaštalas Jonas Apreiškime regėjo „milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais Sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais“ (plg. Apr 7,9). Taigi danguje prieš Viešpaties Sostą yra nesuskaičiuojama daugybė Šventųjų, kurių nei vardų, nei kapų nežinome. Be to, amžiams bėgant oficialiai pripažintų šventųjų skaičius tiek išaugo, kad praktiškai neįmanoma kiekvienam skirti atskirą liturginę šventę, juolab oficialiai nežinomiems šventiesiems. Todėl 935 metais popiežius Jonas XI įvedė Visų Šventųjų šventę ir nuo tada kiekvieną lapkričio mėnesio pirmąją dieną visas krikščioniškasis pasaulis ir ne tik jis mini šią dieną visus kanonizuotus ir nekanonizuotus šventuosius.
Šią dieną mūsų maldos susilieja su didžiule minia šventųjų, kurie jau dalyvauja amžinojo gyvenimo vestuvių puotoje ir regi Dievo veidą. Šventųjų gyvenimuose tobulai atsispindėjo Kristaus palaiminimai, kuriuos girdėjome Evangelijoje. Visi jie nuolankiai, nusižeminę darė gailestinguosius darbus, kovojo už tiesą, drąsiai, nepaisydami persekiojimų skelbė Kristaus Evangeliją. Bažnyčia ragina ir kviečia kiekvieną savo narį eiti šventėjimo keliu. Ankstyvosios krikščionybės Bažnyčios nariai vadindavosi „šventaisiais“. Apie tai skaitome apaštalo Pauliaus laiškuose. Štai laiške korintiečiams skaitome: „Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Silvanas (...), pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems“ ( 1Kor 1,1-2) arba laiške efeziečiams jis kreipiasi į Efezo tikinčiuosius šiais žodžiais: „šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje“ (Ef1,1). Iš tiesų, kiekvienas krikščionis jau yra šventas, nes krikštas jį suvienija su Kristumi, kartu jis turi siekti šventumo vis giliau pažindamas Kristų ir vienydamasis su Juo. Dažnas mano, kad jis yra silpnas žmogus ir jam tapti šventu nėra vilties. Tačiau tapti šventu yra kiekvieno krikščionio pareiga. Apaštalas Jonas pirmajame laiške rašo: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime“ ( 1 Jn 3,2). Arba apaštalas Paulius tame pačiame laiške efeziečiams rašo: „Garbė Dievui, (...), kuris palaimino mus Kristuje, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1,3-4).Taigi visi žmonės yra Dievo vaikai, visi pašaukti į šventumą ir visi privalo eiti tuo keliu, kurį nurodė Kristus, nes niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį (plg. Jn14,6). Kristus savo gyvenimu davė pavyzdį kaip turime gyventi, kad taptume tuo, kuo esame – Dievo vaikais. Jis sakė: „Daviau juk jums pavyzdį, kad kaip aš jums darau, taip ir jūs darytumėte“ (Jn 13,15). Jis kvietė siekti tobulumo ir šventumo: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48).

Ką reiškia būti tobulu kaip dangiškasis Tėvas? Pirmiausia ir svarbiausia būti tokiais gailestingais ir mylinčiais kaip Jis. Tai nepaprastai sunku, sakysite beveik neįmanoma. Juk taip sunku apsispręsti ką pasirinkti, kam paklusti, kuo pasitikėti. Argi lengva atsisakyti šeimos patogumų, daug žadančios karjeros pasaulietiniame gyvenime, išsižadėti žemiškųjų malonumų? Atsisakyti visko, palikti viską ir sekti Kristumi, ištikimai Jam tarnauti, skelbti Jo žodį, nors kartais atrodo, kad jis krenta į purų smėlį, kur jam nelemta prigyti. Ar lengva mylėti, gailėti, užjausti į didelę bėdą patekusį kažkada tave įžeidusį, paniekinusį, išdavusį? O Jėzus atleido. Išniekintas, sukruvintas, išjuoktas, apspjaudytas, netgi draugų apleistas nuo kryžiaus meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,24). Ne vienas šventasis žiauriai nukankintas iškeliavo iš šio pasaulio su šiais Kristaus žodžiais lūpose. Sakysite, Kristus buvo Dievas, Jam viskas įmanoma, o mes tik menki, silpni ir riboti. Tačiau visi šventieji irgi buvo žmonės kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tik Dievo malonės veikiami, karštos ir nepaliaujamos maldos padedami pajėgė nugalėti savyje silpnybes ir atsispirti pasaulio blogiui. Štai kodėl Bažnyčia kviečia sekti šventųjų pavyzdžiu. Studijuojant jų gyvenimus, kiekvienas galime atrasti ypatingai sau artimą šventąjį, kuris atitiktų mūsų charakterį, polinkius, užsiėmimą. Sekdami pasirinktojo šventojo pavyzdžiu, prašydami jo užtarimo, galėsime nugalėti savyje visas silpnybes. Tobijo knygoje parašyta: „Esame šventųjų palikuoniai, ir laukiame to gyvenimo, kurį Dievas duos tiems, kurie jam visada ištikimi“. (Tab 2,18). Taigi, esame šventųjų palikuonys, todėl studijuodami jų gyvenimus, mokykimės iš jų dorybių, kaip jie atsižadėti savęs, gyventi vardan kito, kantriai ir noriai nešti mums duotą gyvenimo kryžių.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, švęsdami bendrystę su dangaus šventaisiais, ryžkimės sekti jų pavyzdžiu, nuoširdžiai melsdamiesi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus: „Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą tuo, kad visuose gyvenimo išbandymuose Tu esi šalia, padedi man ir niekada manęs neapleisi. Išmokyk ir padėk man mylėti taip, kaip Tu mylėjai, nes tik mylėdamas galiu išgyventi gyvenimo pilnatvę ir tuomet viskas tampa įmanoma“ . Amen.