2008-03-23

Rašytojas ir pamokslininkas Tonis Kampolo (Toni Campolo) perteikė vieno juodaodžio pastoriaus pamokslą, kurio pavadinimas „Yra penktadienis, bet ateis sekmadienis“. Kiekvienas krikščionis išgirdęs tokį pavadinimą iš karto žino, apie ką bus kalbama. Tai kontrastas tarp to, kaip atrodė pasaulis Didįjį penktadienį, ir kaip jis atrodė Velykų sekmadienį.

Didįjį penktadienį žemiškasis Jėzaus Kristaus gyvenimas, Jo mokymas apie Dangaus karalystę pasibaigė tikru krachu, didžiausia tragedija bei nesėkme. Jo mokiniai tikėjosi kartu su savo Mokytoju įveiksią blogį, nes jie norėjo išorinės, apčiuopiamos matomos pergalės. Jie matė Jėzuje slypinčią galią, nes regėjo Jo daromus stebuklus – demonų išvarymą, ligonių pagydymą, prikėlimą iš numirusių, didžiulės minios pasotinimą, turint tik kelis kepaliukus duonis ir porą žuvų. Ir štai visa tai akimirksniu pasibaigė. Jų mylimiausią Mokytoją, į kurį jie buvo įtikėję kaip į Mesiją, Dievo Sūnų, gėdingai, nuplėštais drabužiais kareivių būrys tempia kaip kokį nusikaltėlį ir prikala prie kryžiaus tarp dviejų piktadarių.

Netrukus jis atiduoda dvasią, melsdamas už savo žudikus. Vadinasi, viskas buvo klaida, viskas buvo apgaulė. Jei jų Mokytojas būtų buvęs Dievo Sūnus, argi Dievas nebūtų išgelbėjęs savo Sūnaus? Jie dar vis buvo ne nuovokūs ir iki šiol nesuprato Jėzaus tris kartus pasakytų įspėjimų: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“ (Lk 18,31-33).

Tonis Kampola nepaminėjo vienos dienos – šeštadienio. Šeštadienio, kurį mokiniai praleido žemutiniame kambaryje tylomis, užsirakinę, niekur neišeidami. Juos buvo apėmusi baimė, neviltis, nusivylimas, gilus gedulo jausmas.
Ir tai nebuvo paprastas gedulas dėl mylimo žmogaus. Čia buvo apraudama viso gyvenimo svajonė, visos viltys, viskas, ko jie tikėjosi pasiekti kartu su Jėzumi, su žmogumi, vardan kurio paliko šeimą, draugus, darbą ,atsisveikino su įprastu senuoju gyvenimu. Tai, ką mokiniai išgyveno tą šeštadienį mažu mastu, mes dabar gyvename visatos mastu. Ar galim tikėti tuo, kad Dievas padarys kažką švento, gero ir gražaus šiame pasaulyje, kai nesibaigia karai, siautėja savivalė, terorizmas, net turtingiausių šalių kalėjimai pilni nusikaltėlių? Tai šių dienų šeštadienis mūsų planetoje, o ar ateis kada Prisikėlimo sekmadienis?

Su kokiomis mintimis atėjome šį rytą čia, į Kristaus Prisikėlimo džiaugsmą?
Daugelis krikščionybės priešų bando paneigti Jėzaus Kristaus prisikėlimą? Gal ir mums kyla abejonių? Juk daiktinių įrodymų nėra. Prisikėlęs Jėzus pasirodė tik saujelei žmonių. Tik Jo mokiniai, keletas moterų regėjo Jį prisikėlusį. Gal tai tik jų iliuzijos vaisius? Juk buvo ir yra tokių, kurie kalbėjo ir bando įtikinti, kad po Jėzaus mirties norėdami numalšinti savo skausmą, mokiniai ėmė guostis mintimis, kad jų Mokytojas, nors ir miręs, liko gyvas jų širdyse. Ir tai jie laikė „Prisikėlimu“.
Mielieji, pradžioje pamokslo priminiau mokinių savijautą po nukryžiavimo. Ir iš apaštalų darbų, apaštalo Paulius, kitų apaštalų liudijimų žinome, kaip mokiniai pasikeitė po keleto dienų.

Iš pradžių jie taip pat netikėjo, kai Marija Magdalietė atbėgusi, pranešė šią žinią, mokiniai palaikė ją pamišusią iš skausmo. Tačiau po keleto dienų šie vyrai drąsiai pradėjo skelbti Jėzaus Prisikėlimą ir Jo mokslą. Jie jau nebijojo stoti priešų akivaizdoje, jų skelbiamu žodžiu daugelis įtikėjo. Kas per tokį trumpą laiką juos pakeitė?
Atsakymas vienas – juos perkeitė sekmadienio įvykiai, jie matė prisikėlusįjį Kristų, jie kalbėjo su Juo, kartu valgė, matė Jo žaizdas.Pagaliau, praėjus keleriems metams po „Prisikėlimo sekmadienio“ Jėzus apsireiškė Sauliui, būsimam apaštalui Pauliui, kuris jokiu būdu nesitikėjo ko nors panašaus, nes buvo aršus krikščionybės priešas.
Ir vis dėlto Paulius tvirtins, jog kelyje į Damaską Jėzus jam apsireiškė taip pat kaip ir kitiems mokiniams. Ir jis tapo uoliu Kristaus mokslo skelbėju.Ar dar kas nors gali kelti abejonių? Ar dar reikia kokių nors įrodymų?

Mielieji, prisikėlęs Kristus pasirodė „ne visai tautai, bet Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams“ (Apd 10,41). Kitaip tariant, tik tiems, kurie įtikėjo į jį – apaštalams arba įtikėsiantiems, pavyzdžiui, Pauliui.

Ir šiandien Jėzus trokšta būti su kiekvienu iš mūsų. Jis beldžiasi į kiekvieno mūsų širdį. Ir mūsų valia, ar išgirsime, atsiliepsime į šį beldimą. Viešpats atėjo ir trokšta sudvasinti, perkeisti kiekvieno mūsų nuodėmingą gyvenimą.
Todėl šiandien, šią nuostabią Velykų dieną pajuskime kiekvienas savo širdyje susitikimo su Jėzumi džiaugsmą, juk Jis ir dėl manęs prisikėlė.
Prašykime: „Viešpatie, pasilik manyje, būk visą laiką mano Viešpačiui, mano Išganytoju, mano vieninteliu Dievu! Amen.