Vaikystėje greičiausiai dauguma skaitėme žymaus JAV rašytojo, žurnalisto, humoristo Marko Tveno knygą „Princas ir elgeta“, kurioje aprašoma apie dviejų jaunuolių draugystę. Vienas iš jų buvo Velso princas Edvardas, o kitas – Tomas Kanty (Canty) - elgeta. Juodu buvo nepaprastai panašūs, tarsi dvyniai. Jie nuolat kartu žaisdavo įvairus žaidimus ir kartą jie nusprendė pasikeisti drabužiais. Princas, apsirengęs varganais elgetos skarmalais, vaikščiojo gatvėmis ir stebėjo vargšų gyvenimą, kartais pasisakydavo esąs princas. Už tai žmonės jį apkaltino ir policija uždarė jį į kalėjimą. Vargšui elgetai sekėsi kur kas geriau. Daugelis princo aplinkos žmonių tikėjo, kad jis iš tikrųjų yra princas. Ir tik, artėjant karūnavimo dienai, pagaliau, žmonės suprato ir paaiškėjo, kas yra tikrasis karalius.

Tai iš tiesų pamokanti istorija. Kaip dažnai mes apsirinkame, neatpažįstame ir neįvertiname tikrųjų dvasios lobių, paslėptų po kuklumo kauke. Į valdžią dažniausiai renkame tuos, kurie garsiai save reklamuoja, turi daugiau pinigų.

Ir Jėzaus, Dievo Sūnaus, Mesijo, kuris buvo tikrasis Princas, Karalius, žmonės neatpažino, nes Jis atėjo pas juos kaip vargingiausias iš vargingiausiųjų. Priėmęs tarno išvaizdą, nuolankiai tarnavo pasaulio galiūnų atstumtiesiems. Jis drąsiai ir ryžtingai kritikavo tautos vadus, jų veidmainingą gyvenimą, „aukso veršio garbinimą“, sielų tuštybę.Karaliams pagal jų nuopelnus žemėje duodami įvairūs titulai, pavyzdžiui: Vytautas Didysis, žiaurusis Henrikas VIII ir t.t. Kristus vainikuojamas daugeliu titulų: Išganytoju, Dieviškuoju Mokytoju, Meilės kaliniu, Kunigu amžinai, šeimų, tautų Karaliumi ir daugeliu kitų vardų.

Popiežius Pijus XI 1925 metais pridėjo jam dar Kristaus Karaliaus titulą ir daugelio kardinolų, vyskupų, bažnytinių ir pasaulinių organizacijų prašomas įsteigė atskirą šventę Jo garbei. Ši šventė reiškia, kad Kristus yra kiekvienos teisėtos valdžios šaltinis, ir nėra žemėje jokio kampelio, kur Jo karališkoji teisė nesiektų. Apie tai vaizdžiai liudija pranašas Danielius sakydamas: „Ir davė Jam (Dievas) valdžią, garbę ir karalystę, ir visos tautos, giminės ir kalbos turės jam tarnauti. Jo valdžia yra amžina valdžia, kuri nebus atimta, ir Jo karalystė nebus sugriauta!“ (Dan 7,13).

Nors „Jėzus vaikščiojo po visų Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias“ (Mt 4,23) ir, - „Paskui Jį sekė ištisi pulkai žmonių“ (Mt 4,25), vargstančių nelaimingų, gyvenimo nuskriaustų, tačiau minios neatpažino Jame Pasaulio Valdovo, Mesijo, Išganytojo. Minios sekė Jį daugiau iš smalsumo, juos žavėjo Jo daromi stebuklai, drąsios, tautos vadus kritikuojančios kalbos. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7,29). „Aš esu Tiesa!“ ir „jeigu jūs klausysite mano žodžių, būsite mano mokiniai, jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“- skelbė Jis minioms.

Tad žmonės tikėjosi, kad Jis taps Žemiškuoju Valdovu, išvaduos Izraelio tautą iš nekenčiamų romėnų jungo, daugindamas duoną ir versdamas vandenį vynu, užtikrins lengvą, pilną materialiųjų gėrybių gyvenimą. Kristus skelbėsi esąs Karalius, nors atėjo pas žmones nusižeminęs, priėmęs tarno išvaizdą. Tuo parodė, kad kiekviena valdžia turi tarnauti žmogui, rūpintis žmogumi, tačiau Jis buvo ne iš šios Karalystės.

Prisiminkime sceną pas Pilotą. Žiauriai nuplaktas, kraujais paplūdęs, subjaurotais, sudriskusiais rūbais į Piloto klausimą: „Vadinasi, Tu esi karalius?, - Kristus drąsiai atsako: „ Taip, yra kaip sakai: aš esu Karalius“ (Jn 18,37) – tačiau ne iš šio pasaulio,- „Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams“ (Jn 18,36).
Ir tai tiesa, nes ta pati minia, kuri sekė Jį, klausė Jo žodžių, regėjo Jo stebuklus, su palmių šakomis pasitiko Jį, žengiant ant asilaičio į Jeruzalę, parodė visišką savo aklumą. Vietoje to, kad prašytų paleisti Išganytoją, garsiai šaukė: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį“ (Jn 19,15)

Praregėkime ir mes, įsiklausykime į šios dienos Evangeliją, kuri įspėja mus, kai žmogaus Sūnus – Kristus Karalius ateis paskutiniąją teismo dieną, tai: „Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis perskirs juos...“ (Mt 25,31). Vienus - geruosius, romias, nekaltas, klusnias avis,- pastatys dešinėje, garbingesnėje vietoje. Kitus, dėl stokos juose gerų darbų pavadintų ožiais, pastatys kairėje. Tarsi karalius stovintiems dešinėje tars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji...“ (Mt 25,34) ir kaip girdėjome Evangelijoje išvardino geruosius darbus, kuriuos jie atliko. Į nustebusį klausimą: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną.... trokštantį..., keliaujantį..., nuogą..., sergantį..., esantį kalėjime...?“ (Mt 25,37-39),- Jis atsakė: „Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40).

Ir kažin ar susimąstome, atstumdami ištiestą ranką, matydami alkstančius vaikus, vienišą, apleistą senuką, invalidą?
Sicilijoje vienuolis Epifanijus vieną dieną suprato turįs Viešpaties dovaną – tapyti nuostabias ikonas. Jis troško nutapyti šedevrą - Kristaus veidą. Bet kur rasti tinkamą pozuotoją, kurio veide atspindėtų kartu ir skausmas, ir džiaugsmas, mirtis ir prisikėlimas, dieviškumas ir žmogystė? Po atkaklių ieškojimų, nusiminęs, vieną vakarą be perstojo kartodamas psalmės eilutes: „Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau. Neslėpk nuo manęs savo veido“, užsnūdo. Sapne jam pasirodė angelas, kuris gražino jį prie sutiktų žmonių ir kiekvieno veide atskleidė kokią nors vieną detalę, suteikiančią tam veidui panašumo į Kristų: jaunos nuotakos džiaugsmą, kūdikio nekaltumą, valstiečio jėgą, ligonio kančią, pasmerktojo baimę, motinos gerumą, našlaičio išgąstį, gatvės dainininko linksmumą, besiklausančio išpažinties kunigo gailestingumą, sutvarstytą raupsuotojo veidą.
Epifanijus grįžo į savo vienuolyną ir ėmėsi darbo. Po metų buvo nutapyta nuostabi Kristaus ikona. Ją išvydę broliai - vienuoliai ir abatas apstulbę suklupo ant kelių. Kristaus veidas buvo įstabus, jaudinantis, veikė ir tyrinėjo pačias širdies gelmes. (pagal Br. Ferrero).

Ši istorija pamoko mus, kad kiekviename sutiktame žmoguje sugebėtume įžvelgti Kristaus Karaliaus veido detalę, kuri verstų mus paklusti Jo valiai ir nuolankiai patarnauti. Vienydamiesi su visais pasaulio krikščionimis, prašykime Dievo, kad Jis teiktų malonę visų tautų vadovams pažinti Kristų Karalių, pripažinti Jo teisę į viešpatystę visame pasaulyje. Tik pripažįstant Kristaus, kaip valdovo teises, galime išvengti tokių tragedijų, kurias atnešė pasauliui bolševizmas, hitlerizmas ir kitokie -izmai. Prašykime ir sau malonės, kad sugebėtume atverti savo sielų duris ir deramai sutikti Visatos Valdovą - Kristų Karalių.
Amen.