Mieli broliai ir seserys Kristuje, brangūs vargonininkai, chorvedžiai, choristai ir visi susirinkusieji, minėti šv. Ceciliją, kurios kankinystės diena laikoma lapkričio 22 d.

Cecilija gyveno apie 200 - 230 metus, Šventąja buvo paskelbta V amžiuje. Pasikrikštijusi vaikystėje, vėliau į krikščionybę atvedė savo pagonį vyrą Valerijoną ir jo brolį Tiburtijų. Už krikščionių slėpimą bei pamokslų laikymą savo namuose apie 229-230 metus buvo pasmerkta mirčiai uždusinant garais. Cecilija yra viena iš šventųjų, kurie minimi Mišių kanone.
Kodėl ji laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja?
Pasak vienos legendos, Cecilija per savo vestuves grojusi vargonais. Kita legenda pasakoja, jog Cecilija taip pat per savo vestuves, užgrojus muzikai, užgiedojo: „Padaryk, Viešpatie, mano širdį ir mano kūną švarų, kad aš būčiau verta“.
Remiantis išsamesniais tyrinėjimais apie santūrų, kontempliatyvų šventosios charakterį, paneigiama, jog Cecilija grojo kokiu nors instrumentu. Ji iškelia vidinį giedojimą, apie kurį kalba apaštalas Paulius laiške efeziečiams: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5,19). Taigi Cecilijos giedojimas greičiausiai yra grynai dvasinis vyksmas.

Mielieji, vakar Bažnyčia minėjo Kristų Karalių, Visatos Valdovą, nužengusį iš dangaus ir atnešusį šlovę visai žmonijai. Atėjęs į žemę Kristus atnešė Dievo meilę, įkūrė tiesos ir šviesos, šventumo ir malonės karalystę kiekvienoje Jį mylinčioje širdyje. Jis kvietė visus mus mylėti Dievą „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22,37), o „savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,39).
Mylėti – tai dalyvauti kito gyvenime, aukotis vardan jo, kurti bendrąjį gėrį ir grožį. Kad žmogus įstengtų tai daryti, Dievas jį apdovanojo įvairiais talentais.

Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo, jog kiekvienas žmogus privalo gyventi taip, kad visokeriopai naudotų dovanai gautus gebėjimus: „Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti - tetarnauja“, kas mokyti - tegul moko (...); kas vadovauti - tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams - tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu“ (Rom 12,6-8).

Mieli giesmininkai, jūs esate gavę neįkainojamą dovaną – sugebėjimą giesme papuošti šv. Mišių auką. Šv. Mišios – tai kartu su Jėzumi Kristumi šlovinti Dievą, dėkoti už viską, ką esame gavę iš Jo veltui, - pirmiausia už dovaną gyventi, mylėti, kurti, dovanoti vienas kitam džiaugsmą. Kiekvienų šv. Mišių liturgijoje skamba Karaliaus Dovydo psalmės, kurios ragina giesme dėkoti ir šlovinti Viešpatį. Štai keletas raginimo posmų iš psalmių. 147 psalmė, 1 eilutė „Gera giedoti šlovinimo giesmes mūsų Dievui, nes malonu ir teisinga jį garbinti giesme“; 105 psalmė, 2-3 eilutės: „Jūs jam giedokit ir grokit, garsinkit jo stebuklingą veikimą (...) Lai džiaugias širdys, kurios Viešpaties ilgis“; 47 psalmė , 7-8 eilutės: „Giedokite šlovinimo giesmes Dievui, (...), giedokite šlovinimo giesmes mūsų Karaliui (..). Juk Dievas – visos žemės karalius, giedokite Jam šlovinimo himną“.
Giesmė labiausiai priartina mus prie dangaus. Ji didelė palaima po kasdienių darbų, ji dvasiškai atgaivina, nuramina, padeda pamiršti savo rūpesčius ir aplinką, padeda išgyventi džiaugsmingą Dievo artumą.

Šiandieninis žmogus daugiausia rūpinasi materialiuoju gerbūviu, tenkindamas kūno reikmes. Reikia pripažinti, kad tik nedaugelis susimąsto apie dvasinį gyvenimą, apie sielos išganymą. Todėl ypač brangintini ir verti pagarbos žmonės, kurie savo veikla, savo entuziazmu, turtina ne tik savo sielą, bet ir kitus šalia esančius. Kas, jei ne skambi, nuoširdi giesmė gali prasiskverbti į žmogaus sielos gelmes, pažadinti ten slypintį prigimtinį gėrį, sužadinti džiugesį, norą tapti geresniais, kilnesniais, dosnesniais.

Mieli giesmininkai, jūs esate savotiški kunigo pagalbininkai. Galbūt yra tokių, kurie į bažnyčią ateina atsitiktinai, smalsumo vedini ar kieno nors paraginti. Kunigo skelbiamas Dievo žodis gali jiems atrodyti nuobodus, sausokas, neįdomus, tačiau skambanti giesmė sujaudina širdį, kviečia vėl ir vėl sugrįžti čia. Taip pamažu žmogaus sieloje gali kilti noras arčiau pažinti Tą, kurio žodį girdi nuo altoriaus, kuris šlovinamas ir garbinamas giesmėmis. Teko girdėti, kaip ne vienas tokiu būdu patyrė atsivertimo džiaugsmą.

Brangūs giesmininkai, šiandien mes susirinkome pasimelsti už jus, jūsų sėkmę, padėkoti Dievui už Jo dovaną – gebėjimą giesme džiuginti širdis. Semkitės stiprybės, išminties, ir dvasingumo iš mūsų tautos praeities, Šventojo Rašto, kuris prabyla į mus pamokančiu Dievo žodžiu. Taip pat pasimelskime už buvusius vargonininkus, giesmininkus, kurie neabejotinai jau regi Dievo veidą. Melsdamiesi už juos, kartu prašykime jų užtarimo pas Dievą, už savo netobulumus ir silpnybes.

Dėkodami Dievui džiaugsmingai tarkime: „Koks esi nuostabiai didis, Pasaulio Valdove, mylintis ir globojantis visus, pasiaukojančiai tarnaujančius gėriui, žmogaus sielos taurinimui!“
Ir baigsiu 146 psalmės, antrąja eilute: „Šlovinsiu Viešpatį kolei gyvensiu, giedosiu šlovinimo giesmes savo Dievui, kol gyvas būsiu“. Amen.