Mieli broliai ir seserys Kristuje, prie altoriaus ir, be abejo, namuose šiandien uždegėme antrąją Advento žvakę, vadinamą Betliejaus žvake. Kaip žinia liaudies pamaldumo tradicijoje Advento vainiko žvakės turi vardus: Pranašų, Betliejaus, Piemenėlių ir Angelų. Žvakių pavadinimai susiję su Kristaus atėjimu į žemę. Apie jį pranašavo Senojo Testamento pranašai. Pranašas Izaijas 9 –ąjame skyriuje, pirmoje eilutėje rašo: „Tauta gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šešėlyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9,1)

Michėjaus knygos 5-ajame skyriuje, pirmoje eilutėje Viešpats skelbia: „O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį“ (Mch 5,1).Pagaliau Luko Evangelijoje antrajame skyriuje skaitome, kad toje aplinkoje, kur gimė Jėzus „nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šviesa“ (Lk 2,8-9). Angelas nuramino išsigandusius piemenis ir paskelbė: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,11). Taigi, Biblijos dalis, parašyta iki krikščionybės, Senasis Testamentas, alsuoja Mesijo laukimu, jis nukreiptas į ateitį. Naujasis Testamentas išsipildymas to, ką pranašavo Senasis Testamentas, nes kalba apie Kristaus atėjimą, jis taip pat nukreiptas į ateitį, nes Kristaus Apreiškimo šviesoje istorija – tai ne šiaip sau įvykių virtinė, bet Dievo Apvaizda.

Metai iš metų Bažnyčios liturginiai metai prasideda Kristaus atėjimo laukimu ir budėjimu. Tai du svarbiausieji aspektai ženklinantys Advento laikotarpį. Pereito sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai pakvietė budėti: „Žiūrėkite, budėkite“ (Mk 13,33.37),- girdėjome Jėzaus žodžius. Budėti, vadinasi atpažinti Dievo ženklus siunčiamus mums. Budėti, - vadinasi gyventi taip, kaip mokė Kristus, į pirmą vietą besąlygiškai, be jokių išlygų iškeliant Jo svarbiausią įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ (Mt 22,37) ir kitą, panašų į šį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“(Mt 22,39).
Kitas pagrindinis Advento aspektas – laukimas ir nuo jo neatsiejama viltis. Būtent šio sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai kalba apie Viešpaties atėjimą, apie pasiruošimą Jį sutikti.  Pranašas Izaijas nurodo kaip turime laukti Viešpaties. Jis sako: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegul būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis- nukastas. Kas kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota išlyginta“ (Iz 40,3-4).

Evangelistas Morkus Izaijo žodžiais „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Mk 1,3) tarsi nutiesia kelią tarp Naujojo ir Senojo Testamentų. Jis Joną Krikštytoją taip pat pristato Izaijo žodžiais kaip „dykumoje šaukiantį balsą“ (Mk 1,3), kuris „krikštijo ir skelbė atsivertimo kelią nuodėmėms atleisti“ (Mk 1,4). Jono krikštas savaime nesuteikdavo nuodėmių atleidimo, jis tik rengė į tą atleidimą, kurį vėliau turėjo suteikti Mesijas. Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane (...). Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1,7-8).

Šv. Raštas kviečia tinkamai pasiruošti sutikti Kristų. Ir tai yra natūralu. Argi laukdami brangaus ir mylimo žmogaus neišvalome ir neišpuošiame namų? Argi dar ir dar kartą rūpestingai ir kritiškai neapžiūrime kiekvieną kampelį, kad viskas būtų švaru, gražu ir jauku. Tegul ilgai lauktas svečias pamato supranta kaip karštai buvo laukiamas. Argi Kristus, kuris iš meilės mums paaukojo savo gyvybę asmeniškai už kiekvieną, nėra vertas tokio laukimo? Kadangi Jis ateina į mūsų širdis, tai turime per nuoširdžią atgailą, maldą ir pasninką nutiesti Jam kelią per mūsų sielos dykumą, per tas kerteles, kurios dar priešinasi Viešpaties atėjimui. Turime išlyginti nuodėmių išdaužytas duobes, mūsų išdidumo, egoizmo, bei puikybės supiltus kalnus bei kalnelius.

Krikščionybės istorija turi daug Kristaus laukimo ir vilčių išsipildymo pavyzdžių.Vienas ryškiausių yra šv. Augustinas. Prieš atsivertimą jis kankinosi dėl lengvabūdiško gyvenimo. Jis troško, kad jo sieloje išsipildytų Izaijo žodžiai, tačiau neįstengė vienas pats užpildyti kiekvieną savo geismų „slėnį“ ir nukasti išdidumo kalną. Kartą jis karštai meldėsi ir verkė, šaukėsi Viešpaties pagalbos ir staiga išgirdo balsą sakantį: “Imk ir skaityk“. Šv. Augustinas paėmė Bibliją, perskaitė pirmus pasitaikiusius žodžius: „Apsivilkite Viešpačiu Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ (Rom 13,14). Ir tai buvo lemtingas posūkis šventojo gyvenime. Nuo tos akimirkos išsipildė ne tik jo, bet ir jo motinos šv. Monikos ilgai laukta valanda – Jėzus įžengė į šv. Augustino sielos šventovę, pripildė ją šviesos, perkeitė gyvenimą. Taip ir mes turėtume daryti, kuo dažniau atsiversti Šv. Raštą, kuriame visada atrasime paguodą, viltį ir nusiraminimą.

Mūsų parapija rengiasi šios bažnyčios kertinio akmens pašventinimo 80-čiui ir 10 metų konsekracijos jubiliejui. Ta proga iki gruodžio 26 d. vyksta įvairūs sielovadiniai renginiai, kurie paskelbti skelbimų lentose, interneto „Prisikėlimas“ svetainėje, specialiame laikraščio „Prisikėlimas“ numeryje, artimiausi perskaitomi sekmadienio skelbimuose pasibaigus šv. Mišioms.
Kviečiame dalyvauti. Galbūt nurimti ir susikaupti Kristaus laukimui padės Rožinio malda ar rekolekcijos, tyli adoracija prie Švč. Sakramento, ar Dievo Žodis, išgirstas per Šv. Rašto skaitymą.

Prieš du tūkstantmečius dykumoje nuskambėjo balsas, skelbiantis apie ateinantį , kuris yra virš visų galybių ir valdžių. Šis balsas nuskambėjo ne iš didžiųjų rūmų, bet dykumoje, tyruose. Ir žmonės ėjo paskui jį! Tokia yra Dievo valia ir valdžia. Šiandien Dievo balsas yra tykus, ramus, švelnus, tačiau turi tą pačią galią – nutildyti visus kitus garsus. Įsiklausykime, išgirskime ir sekime paskui jį pasitikti ateinančiojo Jėzaus Kristaus. Amen.