Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

III Advento sekmadienis, B (Jn 1,6-8,19-28) (2014-12-14)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Trečiąjį Advento sekmadienį gali pavadinti džiaugsmo sekmadieniu. Jau arti ta diena, kai sulauksime Išganytojo, todėl Šv. Rašto skaitiniai kviečia džiaugsmui. Kaip girdėjome pranašas Izaijas sako: „ Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu, mano siela džiūgaus Dievu manuoju“ (Iz 61,10). Psalmės atkartotinė – tai visų mūsų dangiškosios Motinos Marijos džiaugsmingi ‚Magnificat“ giesmės žodžiai: „Mano siela džiūgauja Dievu manuoju“ (Lk 1,46)Pagaliau apaštalas Paulius kviečia: “Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (I Tes 5,16).

Ypač Advento metu mes turim ruošti savo sielas džiaugsmingam susitikimui su Kristumi, kuris yra realus, tikrasis istorinis Asmuo, apie kurį pranašavo pranašai, apie kurį liudija Šv. Raštas. Tikrieji krikščionys nuolat gyvena džiaugsmingame laukime, jie su džiaugsmu priima gyvenimo išbandymus, ryžtingai atmeta velnio pagundas, kuriuos nuolat tyko žmogaus.
Kai žmogus yra paprastas darbininkas, artojas, statybininkas ar naktinis sargas, gatvės šlavėjas, tai prieš jį ne taip smarkiai ginkluojasi priešai. Jis gyvena ramų kasdieninį gyvenimą, jo netrikdo pikti išpuoliai spaudoje, televizijoje. Tačiau, kai žmogus siekia aukštumų, kai jis uoliai pradeda darbuotis, aukodamas savo laisvalaikį ir jam sekasi, tai priešai sukyla visu smarkumu ir visais įmanomais būdais stengiasi jį pražudyti.

Taip dažniausiai yra ir tikėjimo keliu žengiantiems žmonėms. Jei žmogus ateina į bažnyčią kartą per metines šventes, kitas, galbūt, ateina ir kiekvieną sekmadienį, retsykiais atlieka atgailą, tai jį ne taip smarkiai puola nelabasis. Bet vos tik žmogus pradeda aktyvų krikščionišką gyvenimą, liudyti Kristų visu savo gyvenimu ir darbais, tai priešai stengiasi sujaukti gyvenimą mėgindami išplėšti tikėjimą, viltį ir meilę. Jie stengiasi pasėti nepasitikėjimo, nusivylimo, kančios sėklą. Tokie priešų išpuoliai rodo, kad žmogus tampa rimtu Viešpaties draugu, keliančiu pavojų tamsybių kunigaikščiui.

Ir kaip svarbu tokiais momentais neišsigąsti, nepasiduoti, išlikti ištikimu Kristaus sekėju. Tuomet reikia dar nuoširdžiau ir atkakliau prašyti Dievo globos ir malonės, einant Jo nurodytu keliu pergalės link. Sunkiais gyvenimo momentais verta prisiminti šventuosius, kurie su džiaugsmu priėmė jiems skirtus kentėjimus. Daugelis šventųjų buvo linksmi, skleidė šilumą, jų sielos spinduliavo meile. Jie buvo laimingi, kad galėjo liudyti Kristų, skelbti Jo žodį.

Neseniai minėjome šv. Pranciškų Asyžietį, kuris vieną žvarbią žiemos dieną, palikęs turtingus tėvų namus, be skatiko kišenėje linksmai giedojo, šlovino Dievą ir džiaugėsi, kad pagaliau priklauso tik Jam. Šv. Pranciškus buvo laimingas, kad galėjo tarnauti kitiems nelaukdamas atlygio. Visur jis įžvelgė Dievo gerumą, Jo sukurtą grožį ir tai teikė jam dar didesnį džiaugsmą bei laimę.
Ar mokame mes džiaugtis ir kaip šv. Pranciškus visur įžvelgė Dievo gailestingumą bei meilę? Kas žlugdo žmogų, verčia jį kentėti ir nuolat sukelia skausmą?

Viena iš priežasčių nemokėjimas mylėti. Jėzus mokė: (...) mylėkite savo priešus, darykite gera kitiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie juos keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6,27-29). Vadinasi, Kristus kviečia mylėti visus net ir tuos, kurie nieko mylėtino neturi. Jis kviečia nugalėti savyje priešiškumo jausmus žmonėms, kurie yra nejautrūs, grubūs ir priešiškai nusiteikę tavo atžvilgiu. Jėzus savo pavyzdžiu parodė žmonijai tokią meilę. Jis nesipriešino, nesigynė nuo tų, kurie Jį užgauliojo, nešaukė apie savo nuopelnus, neįrodinėjo savo dieviškosios prigimties tiems, kurie Jį kryžiavo, o svarbiausia- nejautė jiems neapykantos: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“ (Lk 23,34), meldėsi Jėzus ant kryžiaus.

Žmogaus meilė dažniausiai yra egoistiška, savanaudiška, reikalaujanti atpildo. Žmogaus egoistinis „Aš“, savigailos jausmas dažnai nustelbia bendravimo džiaugsmą, veda į neviltį, sukelia liūdesį. Liūdesys, - tai velnio stichija, o džiaugsmas Dievo. Tarnauti Dievui, - tai aukščiausia džiaugsmo viršūnė.Evangelija pagal Joną dar kartą, kaip ir antrąjį Advento sekmadienį, primena apie Joną Krikštytoją, kuris su džiaugsmu liudija apie šviesą, apie Ateinantįjį po jo. Į kunigų ir levitų klausimą: „Kas tu esi? Jis prisipažino nesigindamas: „Aš nesu Mesijas!” “Tai gal tu pranašas?” Jis atsakė: “Ne!” (Jn 1,20-21).

Jonas Krikštytojas neprisiėmė sau garbės būti Mesiju, Pranašu ar Eliju. Dar daugiau, jis pasakė: „(...) jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, - jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 26-27). Jis paskelbė, kad Išganytojas jau yra atėjęs, Jis jau yra čia, tik Jo dar žmonės neatpažįsta. Jonas Krikštytojas laikė Kristų tiek didesniu ir vertesniu už save, kad nesijautė vertu Jam atlikti menkiausių patarnavimo darbų. Tai tikroji, nuolankioji meilė, suteikianti tikrąjį džiaugsmą.
Tad išgirskime „tyruose šaukiančiojo balsą: „Taisykite Viešpačiui kelią!“(Jn 1,23), pasiryžkime būti tikraisiais krikščionimis, o ne tik jais vadintis.

Jei norime, kad Kristus gimtų mūsų širdyse, jei norim būti panašūs į Jį, tai nebūkime savimylos, daugiau galvokime apie Jį ir kitus, nuolat mąstykime ką gero padarius artimui ir venkime daryti viso to, kas gali jam pakenkti.
Kristus nori tiek nedaug, - kad mes Jį mylėtume ir iš meilės Jam mylėtume žmones. Tik tuomet mus lydės tikroji laimė, kuri nuolat džiugins mūsų sielą. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015