Mieli tikintieji, Bažnyčios tradicijoje pirmąjį sausio sekmadienį švenčiame vadinama Trijų karalių šventę, tačiau niekur nėra parašyta, kiek iš tiesų Išminčių aplankė Kūdikėlį Jėzų. Apie tai, kad jų buvo trys, sprendžiama iš dovanų skaičiaus – aukso, smilkalų ir miros.

Graikų kalboje ši šventė vadinama Epifanija (Epiphania). O tai reiškia apsireiškimą, pasirodymą. Įsikūnijęs Dievo Žodis Mergelėje Marijoje tapo Kūnu ir apsireiškė žydų tautai. Tačiau Evangelijoje aprašomas įvykis kaip daugelyje Naujojo Testamento vietų yra savotiškas paradoksas. Ne žydai, Dievo išrinktoji tauta, skuba pagarbinti jiems žadėtąjį Mesiją, o pagonys, todėl dar ši šventė vadinama – Kristaus Apsireiškimas pagonims.

Išminčiai, nors buvo pagonys, domėjosi žydų tautos istorija, skaitė Pranašų knygas apie Dievo žadėtąjį Mesiją, Išganytoją, Pasaulio Gelbėtoją. Jų sąmonėje buvo susiformavęs teisingas požiūris į Dievą. Jiems buvo žinoma, kad mergelė, kilusi iš Dovydo giminės, pagimdys Sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „‘Dievas su mumis‘“ (Mt 1,23). Todėl jie gyveno ilgesingame laukime. Atidžiai stebint dangų, jie išvydo naują šviesą – neregėtą ir paslaptingai sužibusią žvaigždę. Be abejo, šią žvaigždę matė ir daugiau žmonių, tame tarpe ir žydai, tačiau jiems ji tarsi nieko nesakė. Išminčiams kilo džiugi mintis: „Juk tai Dievo ženklas, tai Jokūbo žvaigždė praneša pasauliui apie ypatingą užgimimą!“ Ir jie išsiruošė į kelionę, kad galėtų pagarbinti Pasaulio Gelbėtoją. Deja, jų klausimas: „Kur yra gimusis Žydų Karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2,2) ne tik kad nenudžiugino žydus, bet priešingai, išgąsdino. Evangelijoje girdėjome: „Tai išgirdęs karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė“ (Mt 2,3). Erodas greit „sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas“ (Mt 2,4). Rašto aiškintojai atsivertę knygas rado pranašo Michėjo knygoje apie Mesijo gimimą ir perskaitė Erodui, kad Mesijas turi gimti Betliejuje. Tai sužinoję Išminčiai skubiai iškeliavo į Betliejų, o žydų dvasininkai lieka ir toliau abejingi šiai džiugiai žiniai. Erodas veidmainiškai Išminčiams taria: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad aš nuvykęs jį pagarbinčiau“ (Mt 2,8). Erodas nebuvo žydas, bet idumietis. Trisdešimt metų prieš Kristų jis ginklu užkariavo Jeruzalę ir ją pavergė. Nors Izraelio okupantai, romėnai, jam buvo palankūs, Erodas paniškai bijojo, kad kas nors neatimtų iš jo šio mažyčio, turtingo krašto. Štai kodėl jis nusigando, išgirdęs apie Žydų karaliaus gimimą. Vėliau išminčiams grįžus kitu keliu, Erodas liepė Betliejaus apylinkėse išžudyti kūdikius iki dviejų metų. Taip jis tikėjosi apsisaugoti nuo būsimo konkurento. Jeruzalės žydai taip pat apstulbo, nes jie gerai pažino Erodo žiaurumą, jo nesiskaitymą su jokiomis priemonėmis, kad tik pašalintų iš kelio bet kurį įtartiną asmenį, pretenduojantį į valdžią. Taigi Jeruzalės gyventojai nusigando išgirsta žinia, nes bijojo, kad gali kilti naujos žudynės. Žvaigždės lydimi Išminčiai suranda „kūdikį su Motina Marija“ (Mt 2,11) ir nepaisant skurdžios aplinkos, jie atpažįsta Kūdikyje Dievo siųstąjį Mesiją, todėl „parpuolę ant žemės jį pagarbino“ (Mt 2,11). Ir nors Kūdikis neturėjo jokių viešpatystės požymių, atvykėliai „atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“ (Mt 2,11). Šios brangios dovanos simbolizuoja valdžią ir taip jie išreiškė Jėzaus pripažinimą Mesijumi. Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas žydų tautai skelbia: „Kelkis, nušviski, Siono kalne, nes tavo šviesa jau ateina (...) virš tavęs Viešpats jau spindi, tau jis apsireiškia. Tautos keliaus prie tavosios šviesos, karaliai – prie Tau užtekėjusio spindesio (...) Atvyks visi iš Sabos, auksu ir smilkalais nešini“ (Iz 60,1-6).Psalmėje tvirtinama, kad Mesijui visų tautų valdovai neš dovanas, suklupdami prieš Jį.
Pasak Šventojo Irenėjaus iš Liono, gyvenusio II amžiuje, auksas šlovina Kristaus karališkumą, smilkalai – Jo dieviškumą, mira – Išganytojo kankinystės misiją. Tačiau šios dovanos vėliau įgis moralinį svorį, susijusį su gyvenimu tų, kurie kaip Karaliai, puola ant kelių prieš Kristų. Auksas taps dorybės simboliu, smilkalai – maldos simboliu, o mira įkūnys drąsiai ir ištikimai išgyvenamą kančią dėl Kristaus. Taip krikščionys išreiškia pagarbą Kristui savo kasdieniniu gyvenimu, kuris kupinas gerų darbų, maldos ir pasiaukojimo.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, tegul trijų šventų Išminčių gyvas ir drąsus tikėjimas sustiprina mus, suteikia drąsos keisti savo širdį, kuri atpažintų Dievo ženklus, Jo teikiamas malones, už kurias sugebėčiau nuolankiai, suklupęs ant kelių prieš Jėzų padėkoti. Amen.