Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

III eilinis sekmadienis, B (Mk 1,14-20) (2015-01-25)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Šios dienos Evangelijos skaitinys pasakoja apie pirmųjų mokinių pašaukimą.
„Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Naujieną“ (Mk 1,14) - skaitėme Morkaus Evangelijoje. Jis kvietė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk1,15), nes Dievo Karalystė jau arti, jau beateinanti, jau čia pat.
Jau du tūkstantmečiai, kai Dievo Karalystė yra atėjusi. Ji yra Kristaus Bažnyčia. Kristus yra šios Bažnyčios galva, tikrasis vadovas. Apie tai rašo apaštalas Paulius: „Ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo kūnas“ (Ef 1,22-23).Kristaus vardu Bažnyčiai vadovauja Jo pašauktieji, pasišventę apaštalai.
Šios dienos Evangelijos skaitinys liudija apie tai, kaip buvo pakviesti pirmieji Kristaus mokiniai, būsimieji apaštalai. „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų (...). Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1,17 ).

Iš ankstesnių Evangelijos skyrių mes žinome, kad Jėzus juodu yra sutikęs anksčiau, jie taip pat jau pažinojo Jėzų ir buvo pripažinę Jį esant Mesiju, - todėl nesvyruodami „tuojau palikę tinklus, juodu nuėjo su juo“(Mk 1,18 ). „Paėjęs truputį toliau, Jėzus (jis) pamatė Zebedėjaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną (...). Tuoj pat pasišaukė ir juos“ (Mk 1,19). Ir šiuo du, viską palikę, sekė jį, nes Jonas taip pat pažinojo Jėzų ir matomai buvo papasakojęs apie Jį broliui.

Pirmieji pašauktieji buvo sutikę Jėzų anksčiau, jų bendravimas buvo toks, kad jie įtikėjo, jog Jėzus yra Mesijas, todėl nedvejodami metė savo mėgiamą darbą, šeimą, artimuosius, pakluso Jo valiai ir nusekė paskui Jį. Pirmieji sekėjai nesiderėjo, nedvejojo, nesvyravo, nepasiprašė: „Jėzau, leisk aš nubėgsiu atsisveikinti su savaisiais arba leisk, aš sutvarkysiu reikalus ir tada eisiu kartu“. Jie tiesiog viską paliko, pakluso Jo valiai, Jo kvietimui eiti kartu, nes jie buvo įtikėję, jie jautė Jėzaus sielos galybę ir didybę, Jo dievybę ir galią. Jėzus ir šiandien ne tik apaštalams, bet ir visiems krikščionims sako: „Eikite paskui mane!“ Kiek iš mūsų išgirstame ši kvietimą, kiek ryžtasi gyventi pagal Jo valią?

Eiti paskui Kristų, vadinasi tapti panašiais į Jį, tačiau mes esame silpni žmonės, todėl mumyse nuolat vyksta kova tarp pasirinkimų: ar rinktis pasaulio turtus, malonumus, žemišką garbę ir šlovę, ar sekti Kristumi, kuris nepriekaištingai vykdė Dangiškojo Tėvo valią? Žemiškoji laimė laikina. Jos džiaugsmai labai greitai praeina, kaip jaunystės grožio spindesys. Kol žmogus jaunas, jis dažniausiai mėgaujasi visais žemiškais malonumais, nesusimąstydamas, kad viskas vieną kartą baigsis. Ir kai ateina senatvė, kuri dažniausiai atneša vienišumo jausmą, nusivylimą, ypač tiems, kurie rūpinosi tik savimi, gyveno tik sau. Žmogus pasijunta niekam nereikalingas, visų atstumtas. Ir laimingas tas, kuris išgirsta Jėzaus kvietimą. Jis visada yra šalia ir laikas nuo laiko beldžiasi į kiekvieno širdį, tyliai kviesdamas: „Sek paskui mane!”. Tačiau šiandieninis žmogus dažniausiai eina į triukšmingą minią, kad užsimirštų, neišgirstų priekaištingo sąžinės balso dėl lengvabūdiško savo gyvenimo. O Jėzus kantrus, Jis moka laukti, Jis nuolat šalia, Jis žvelgia į mus iš visur: nuo altoriaus, iš tabernakulio, iš pavargėlio skausmingų raukšlių, iš kūdikio nekalto žvilgsnio...Jėzus nematomas, neapčiuopiamas, tačiau Jis realus, vaikščiojantis Bažnyčios takais ir kviečiantis sau talkininkų. Jis kviečia šiandien, kaip kvietė vakar, kaip kvietė pradžioje ir kvies visada. Jis prabyla į daugelį jaunuolių negirdimai, bet suprantamai: „Sekite mane, aš jus padarysiu sielų žvejais!“

Kodėl šiandien tiek maža pašaukimų? Kodėl šaukiamieji neatsiliepia arba atmeta Kristaus kvietimą? Kodėl pašaukimo malonės sėklos tik dalinai randa gerą dirvą ir duoda gausių vaisių? Galbūt, manome, kad pirmiesiems apaštalams buvo lengviau apsispręsti, viską palikti ir eiti paskui Jėzų, nes jie matė, bendravo, jautė Jo sielos gilumą, Jo dieviškumą. Vargu, ar buvo lengviau. Ar lengva sekti žmogumi, kuris yra persekiojamas ir niekinamas kunigų, Rašto aiškintojų ir tautos vadų?
Ar lengva skelbti žodį žmogaus, kuris buvo žiauriai kankinamas, jų akyse nužudytas pačia žiauriausia mirtimi? Kažkuria prasme jiems pasidarė lengviau tik tada, kai Kristus prisikėlė, kaip buvo žadėjęs. Atsiųstoji Šventoji Dvasia sustiprino jų tikėjimą, suteikė naujų jėgų apaštalauti, kovoti, kentėti, aukotis, net gyvybę atiduoti už Jėzaus Kristaus mokslo tiesų skelbimą. O mes viską žinome iš Šv. Rašto apaštalų liudijimų, tačiau ieškome pateisinimų savo netikėjimui, nenorui paklusti Dievo valiai.

Kokia visuomenė, toks ir jaunimas. Jaunuoliai nepriima kvietimo malonės sekti Jėzumi, nes juos vilioja pasaulio malonumai ir jo gėrybės. Dalis teisinasi, esą netinkami arba nepajėgūs aukotis, pakelti apaštalavimo kelio sunkumus. Ypač atsakingi prieš Dievą tie, kurie priėmę pašaukimo malonę, vėliau ją atmetė, nes Jie paniekino iš Dievo gautą malonę.

Sekti Kristumi ir lengva, ir sunku. Lengva, nes tik Dievas gali pasotinti begalinį žmogaus širdies ilgesį, tik priėmę Jėzų mes niekada nesijusime vieniši ir atstumti, tik jausdami Jo meilę būsime tikrai laimingi. Sunku sekti Kristų, nes esame silpni, nuodėmingi. Gobšumas, egoizmas, puikybė, kūniškos pagundos arba amžinas skubėjimas lydi žmogų per visą gyvenimą iki mirties, nuolat stumia į neviltį, nusiminimą.Nuolat prašykime Dievo malonės išgirsti Jėzaus kvietimą: „Eikite paskui mane!“ Ypač melskimės už tai, kad kiek galima daugiau jaunuolių išgirstų šį kvietimą ir priimtų jį, o apdovanotieji šia malone ištvermingai ir ištikimai darbuotųsi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vynuogyne. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015