Šio sekmadienio Šv. Rašto liturgija kviečia susimąstyti ties daugeliu klausimų. Pirmasis skaitinys iš Jobo knygos pažeria visą eilę visais amžiais žmogui opių klausimų, ypač kai jį ištinka nelaimė, prispaudžia bėdos:
„Gyventi šioj žemėje ar žmogui ne lažas?“
Ar visos jo dienos – ne samdinio dienos?
(...) aš paveldėjau tik mėnesius skausmo!
Ir man buvo skirta vien sielvarto naktys!“- (Jb 7,1-3) rėkte išrėkė Jobas, kai neteko visko: turto, vaikų, o jį patį ištiko odos liga, kuri išstūmė iš visuomenės, ir jo orumas buvo pažemintas.
Jobas buvo teisus žmogus, jį gerbė visuomenė. Jis viską darė, jo manymu, tai, ko reikalavo iš jo Dievas. Ir štai jį ištinka bėdos. Net geriausi draugai, kurie ateina paguosti, tvirtina, kad jis yra nusidėjęs, jeigu Dievas taip jį parklupdė.
Tačiau, jei skaitėme Jobo knygą, žinome, kad Jobas lieka ištikimas Dievui, jis netiki, kad visos nelaimės iš Dievo.
Jobas – kenčiančios žmonijos atstovas yra pavyzdys tiems, kurie kenčia šiandien. Jis moko: nenusivilk Dievu, jei tau šiandien sunku, jei esi nusivylęs, jei jautiesi atstumtas ir vienišas. Ištikimai laikytis tikėjimo ir taip suvoksi ar bent pajusi, kad Dievas visą laiką arti.
Tik tikėdami ir skelbdami Dievo žodį, liudydami Kristų galim atrasti dvasinę ramybę.
Apaštalas Paulius tvirtina, kad Evangelijos skelbimas „tai būtina prievolė“ (plg. 1 Kor 9,16), nes ‚jeigu jis tai darytų savo valia, gautų atlygį, bet kadangi daro ne savo valia, tai atlieka tik jam patikėtą tarnybą“ (plg.1Kor 9, 17).
Šiandien mums sunku įsivaizduoti, kad žmogus gali kažką daryti be atlygio, be padėkos. Mes skubame atsidėkoti, atsilyginti, nuoširdžiai atliktą darbą dažniausiai paverčiame materialiąja išraiška. Tuo tarpu, galbūt, užtektų nuoširdaus, gero žodžio, paprasčiausio draugiško gesto.
Mielieji, mes pamiršome daryti vieni kitiems gerus darbus, mažus stebuklus, kurie pradžiugintų artimąjį, bičiulį arba šiaip pažįstamą.
Mes pilni įtarumo ir nepasitikėjimo. Mes nuolat skubame, neturim laiko atkreipti dėmesį į šalia esantį. Dažnai numojame ranka: „Čia jo problema, aš turiu pakankamai daug darbo, kad kreipčiau dėmesį į jo aimanas“.
Kodėl minios sekė Jėzų? Pirmiausia, Jis darė stebuklus. Stebuklais Jis darė gera, bet tai nebuvo Jo pagrindinis tikslas. Visų pirma, jis buvo sielų gydytojas, jis kalbėjo taip, kaip niekas iki Jo nebuvo kalbėjęs. Jo žodžiai ramino ir guodė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11,28). Ar daug kas gali šiandien tai padaryti?
Minių minios sekė Jėzų, nes jis darė gerus darbus ir nereikalavo atlygio, be to Jis mokė : „Nekraukite sau lobių žemėje(...). Verčiau kraukite lobį danguje“(Mt 6,19-20).Vadinasi, ne viską vertinkite pinigais, verčiau dėkokite Dievui, už Jo sutiktą malonę tarnauti Jam ir iš meilės Dievui tarnauti artimajam.
Šios dienos Evangelijoje Jėzui atėjus į Simono-Petro namus, jam pranešė, kad Petro uošvė serga ir guli karščiuodama. „Jėzus priėjęs pakėlė ją už rankos: karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti“ (Mk 1,31).
Atrodo, taip paprasta, bet to paprastumo kartais taip pritrūksta mumyse.
Vienoje šeimoje liko dviese: vyras ir žmona. Vaikai išsiskirstė kas sau. Vieni išvyko į užsienį, kiti išsikėlė gyventi į kitą miestą. Vyras užimtas darbais grįždavo vėlai, persimesdavo vienu kitu žodžiu su žmona ir eidavo gult. Staiga žmona sunkiai susirgo. Gydytojai negalėjo nustatyti ligos ir moteris kasdien darėsi vis silpnesnė.
Kartą vyras iš ne vilties sušuko: “Mieloji, nepalik manęs. Tu man taip reikalinga!“ Moteris sunkiai pramerkė akis ir tyliai paklausė: „Ar tai tiesa?“
Brangioji, aš tave labai myliu, tik nepalik manęs, - pasigirdo atsakymas. Ir nuo tos dienos liga pradėjo trauktis.
Kristaus pavyzdys įpareigoja mus tikėti į stebuklus. Jų yra, bet Dievas juos leidžia tik išimtinais atvejais, ir ,visų pirma, sielos išganymui, o ne kūno gerovei tenkinti.
Kristus palaimino sergančią apaštalo uošvę, ir ji pagijo. Kristus sergantiems buvo labai geras. Šv. Jokūbas, Jėzaus pusbrolis, taip pat mylėjo sergančiuosius. Jis parašė gražų laišką, kuriame mokė sekti Kristumi, mylėti kenčiančius, pas segančius pakviesti kunigą, kuris melsis bei palaimins ligonį ir „Kristaus vardu atleis jam nuodėmes ir pateps aliejumi“ (Jok 5,14), - rašo šv. Jokūbas.
Ligonių sakramentas padeda sergančiojo kūnui ir sielai. O mes dažnai bijome ligoniui pakviesti kunigą, tarsi tai jam pakenks, sukels nerimą ir pagreitins mirtį.
Mirties valandą prie žmogaus priartėja angelas sargas ir bloga dvasia. Kartais, kai esame prie mirštančiojo, matome didelį Dievo meilės stebuklą – krikščionių tikėjimo priešai prieš mirtį daro atgailą, grįžta prie Dievo.
O kiek sunkiai sergančių po Ligonių sakramento pagijo, grįžo į gyvenimą ir dėkodami už suteiktą malonę uoliai liudija Kristaus mokslą.
Mielieji, pamokyti šios dienos Šv. Rašto skaitinių ir Evangelijos būkime atlaidesni ir atidesni vieni kitiems.
Tegul mūsų tikėjimas nebūna tik lūpų malda garbinanti Dievą, tegul jis nesibaigia sekmadieniais atėjimu į bažnyčią. Darykime viską, kad šalia mūsų esančiam būtų gera, tik tuomet būsime teisūs Dievo akivaizdoje, tik tuomet mūsų tikėjimas bus tikras, ir mes būsim verti vadintis Dievo vaikais.