Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

VI eilinis sekmadienis, (Mk 1,4 - 45) (2015-02-15)

Parapijos klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Šios dienos Šv. Rašto skaitiniai kviečia mąstyti apie nuodėmės baisumą, ji prilyginama raupsams, - užkrečiamai, sunkiai ligai, kuri subjauroja žmogų.Pirmasis skaitinys iš Kunigų knygos nusako kaip turi elgtis žmogus „kuriam ant odos atsirastų patinimas ir išbėrimas, ar pašviesėjimas - tai raupsų ligos požymiai“(Kun. 13,1).Toks žmogus buvo izoliuotas nuo sveikųjų, nes to reikalavo Mozės Įstatymas.
Raupsuotieji gyvendavo kur nors kalnuose atsiskyrę nuo visų. Kadangi Jėzus vaikštinėjo po visą Galilėją mokydamas žmones ir darydamas stebuklus, tai greičiausiai eidamas kuria nors negyvenama sritimi ir sutiko Evangelijoje minimą atstumtąjį, žmonių pasmerktąjį. Raupsuotais, matomai, buvo girdėjęs apie Mokytoją iš Nazareto, darantį stebuklus, gydantį žmones. Todėl išvydęs Jėzų, jis parpuolė ant kelių ir su viltimi maldavo: „Jei nori, gali padaryti mane švarų“ (Mk 1,40). Jėzui pagailo nelaimėlio taip nuolankiai išpažinusio savo tikėjimą, todėl „ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1,41).
Ir raupsai pranyko. Ligonis liko švarus. Be abejo iš dėkingumo jis norėjo likti šalia Jėzaus, jam patarnauti, tačiau „Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti (...) Eik pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą“ (Mk 1,43-44)) , - griežtai įsakė. Be to, prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum!“ (Mk 1,44). Bet, ar įmanoma tylėti patyrus tokį didelį stebuklą? Kai mes patiriam džiaugsmą, ar galim jį išgyventi savy? Ar mes nepasidaliname savo džiaugsmu su saviškiais, draugais, su tais, kuriuos tuo momentu sutinkame?
Taip ir pagydytasis visų akivaizdoje šlovino Dievą ir garbino Mokytoją iš Nazareto.
Dėl šio ir kitų padarytų stebuklų pas Jėzų pradėjo plaukti minios žmonių, todėl „Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį“, - (Mk 1,45).
Šios dienos Evangelijoje daug pamokančių momentų. Visų pirma: „Raupsuotasis, atsiklaupęs, jį maldavo...“ (Mk 1,40). Tai visiems mums pavyzdys, kaip turim kreiptis į Jėzų. Ar atėję į bažnyčią suklumpame prie Švč. Sakramento ir pagarbiname Ostijos pavidalu esantį Jėzų!? Juk Jis yra viengimis Tėvo Sūnus, kuriam dangiškasis Tėvas suteikė neribotą galią ir valdžią danguje ir žemėje.
Tad atėję į bažnyčią pirmiausia ieškokime raudono žiburėlio, kviečiančio pagarbinti Jėzų ir suklupus, kaip raupsuotasis prašyti: „Jei nori, gali mane padaryti švarų“. Tai – pamoka, kaip mes turime melstis: tvirtai tikėdami ir pasitikėdami, įsitikinę tuo, kad dangiškasis Tėvas mus išklausys. Tačiau melsdamiesi turim apeliuoti ne vien į Dievo galią, daugiau į Jo valią. Prisiminkime Jėzaus maldą Alyvų kalne: „Tėve, jei nori atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!”(Lk 22,42). Vadinasi, prašydami privalome pilnai sutikti su Dievo valia. Juk Jis gerai žino, ko mums reikia, kas mums geriausia. Jis visada ras išeitį, kaip mums padėti. Apie tai liudija vienas pasakojimas.
Užklupus siaubingai audrai, sudužo laivas. Vienas nelaimingasis, pačiupęs sijos nuolaužą, vargais negalais pasiekė negyvenamos salos krantą. Vargšelis puolė melstis. Iš visų jėgų prašė Dievą, kad Jį išgelbėtų. Ėjo dienos, o pagalbos jokios. Žmogus pasigamino šiokį tokį įnagį, pasistatė palapinę ir užtvarą nuo siautulingų vėjų. Praėjo keli mėnesiai, žmogus ne nustojo melstis, bet pagalbos kaip nebuvo, taip nebuvo. Vieną dieną laužo žiežirba nukrito ant šiaudinio čiužinio. Akimirksniu viskas suliepsnojo ir mėnesių triūsas per kelias minutes virto pelenų sauja. Žmogus raudodamas sukniubo ant smėlio:
Kodėl, Viešpatie? Kodėl darai tai?
Maždaug po valandos netoliese sustojo didžiulis laivas. Jūrininkai valtele atskubėjo gelbėti žmogaus.
Iš kur sužinojote, kad aš čia? – paklausė žmogelis, netikėdamas savo akimis.
Pamatėme kylančius dūmus,- atsakė jūrininkai (pagal Br. Ferrero).
Žmogus nenustojo melstis, jis atkakliai prašė pagalbos ir Dievas rado būdą kaip padėti.
Pagaliau dar vienas nuostabus Jėzaus sakinys: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1,41).
Jėzus gydė fizinius ligonius, tačiau visų pirma Jis atėjo gydyti žmones nuo dvasinių raupsų, tai yra nuo nuodėmių. Nuodėmė nebe pagrindo lyginama su raupsais. Kaip raupsai subjauroja kūną, sukelia fizinius skausmus, taip nuodėmė subjauroja sielą, sukelia sąžinės graužimą, sukelia baimę ir stumia žmogų į neviltį.
Raupsai - užkrečiama liga, todėl ja susirgę žmonės izoliuojami nuo sveikųjų, taip ir nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo, atima teisę į dangų. Ir, jei kuris nusidėjėlis nuoširdžia malda kreipiasi į Jėzų ir prašo pasigailėti, Jis nedelsdamas atsako: „Noriu, būk švarus“. Eik, atlik išpažintį, o kunigas Dievo suteikta galia atleis tau tavo nuodėmes!
Nepapratai džiugu matyti prieš didžiąsias šventes prie klausyklų jaunus žmones, pasiruošusius atlikti Atgailos sakramentą. Noris palinkėti jiems, kad atgaila nebūtų vienkartinė, kad laikas nuo laiko apvalytume sielą nuo ją bjaurojančių raupsų.
Mes ir šiandien trokštame Viešpaties stebuklų, akivaizdžiai juos matyti, tuomet lyg ir daug lengviau būtų melstis, tikėti, gera daryti. Tačiau ir anais laikais Jėzaus stebuklus matė visi, tačiau fariziejai, Rašto aiškintojai troško kuo greičiau Jį pražudyti. Šv. Mišių metu Jėzus ir šiandien kiekvieną kartą aukojasi dangiškajam Tėvui už mūsų nuodėmes.
Kasdien regim šį stebuklą, bet ar nuo to mes tampame geresni?
Bendroje maldoje prašykime Viešpaties malonių pajusti didžiausią šv. Mišių aukos stebuklą, per šį stebuklą apvalykime savo sielas nuo nuodėmės raupsų, ištieskime pagalbos ranką ir tiems, kuriuos nuodėmės atstūmė nuo Dievo, padėkime jiems tapti švariais Dievo akivaizdoje. Dievas gelbsti žmones per žmones. Atminkime, Kristus veikia pasaulyje per kiekvieną iš mūsų, per mūsų nuoširdumą, per mūsų meilę, per mūsų pasiaukojančius darbus. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015