„Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju Jus, kad visi vienaip sutartumėte ir nebūtų jūsų tarpe susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties “(1 Kor 1.10) - šiais žodžiais apaštalas Paulius kreipėsi į korintiečius kviesdamas juos vienybei ir santarvei. Šiais žodžiais kreipiuosi į jus šiandien, minint mūsų tautos Nepriklausomybės Akto paskelbimą.
Į Lietuvos istoriją, be Vasario 16 -tos, įrašyta dar keletas datų, pažyminčių mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę. Tai, Sausio 13 -oji, ir Kovo 11- oji.
Tačiau Vasario 16- oji išliks amžiams didinga, kol bent vieno lietuvio krūtinėje plaks širdis. Juk, jei ne 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas, tai Lietuvai būtų tekę ne 50, o beveik 90 metų kentėti nužmoginimo rėžimą.
Šią dieną prisimename gražiausius Lietuvos istorijos tarpsnius, lietuvių tautos vienybę, kurios dėka buvo iškovota laisvė. Kovojo savanoriai, daugiausia kaimo žmonės, visi, kuriems laisvė buvo brangi. Savanoriai inteligentai kūrė mokslo institucijas ir visą kultūrą. Savanoriai teisininkai, karininkai, ekonomistai ir kiti žmonės su aukštaisiais mokslais iš užsienio traukė į Lietuvą ir pradėjo Lietuvos ūkio atstatymą bei valstybės kūrimui atidavė savo žinias ir energiją. Tuomet savanoriai, mylį Tėvynę, pasiaukojančiai dirbo Lietuvos labui ir bendro gėrio kūrimui. Jų dėka Lietuva per 20 metų beveik pasivijo laisvuosius kraštus.
Istorijos puslapiai byloja, kad nelengva buvo paskelbtą laisvę apginti nuo rusų, lenkų ir vokiečių. Tačiau tikėjimas, vienybė ir malda padėjo. Tauta tuo metu išgyveno dvasinį pakilimą, iš Lietuvos bažnyčių kasdien į dangų kilo rožinio ir dėkingumo maldų pynės. Kaip padėka Dievui už iškovotą laisvę kilo sumanymas pastatyti ir šią didingą Tautos šventovę. Šiandien prisimename it tas dienas, kai išgyvenome vieningumą sutarimą prieš 25 metus, siekiant sutraukyti komunizmo grandines, kurios 50 metų laikė mūsų tautą melo ir veidmainystės vergovėje.
Šventasis Raštas, ypač Senasis Testamentas, daugkartiniais pavyzdžiais rodo, jog tautos laisvė, gerovė ir tvarka bei harmonija, jos gyvenime priklauso nuo tautos tikėjimo ir moralės laipsnio. Kur nėra tikėjimo, ten nėra moralės.
Anapus yra du pasauliai: šviesos ir tamsos, gėrio ir pikto. Abiem pasauliams be galo rūpi žmonija. Blogio pasaulis 50 metų stengėsi užliūliuoti, prigesinti mūsų tautos atgimusias dvasines reikmes bei jos polėkius. Komunizmo statytojai suprato, kad tikintis žmogus yra tikrąja prasme laisvas, jį sunku pavergti, priversti paklusti, todėl stengėsi įteigti, kad nieko nėra anapus, viskas čia žemėje.
Įvairiais būdais, nesiskaitydami su priemonėmis, stengėsi išrauti Dievą iš žmonių širdžių: persekiojo, engė, naikino dvasinius vadus, stengėsi kuo greičiau užgesinti dvasingumo židinius, naikino bažnyčias arba jas paversdavo sandėliais, gamyklomis.
Blogio pasaulis buvo geras paklusniems, jiems po sovietų saule buvo šilta, saugu ir gera. O protestuojantiems, siekiantiems dvasinės laisvės, net laisvesniais laikais buvo taikomos seniai ir sėkmingai išbandytos priemonės: pirmiausia nuplėšti garbę, apšmeižti, padaryti liaudies priešu, o tada jau galima susidoroti, kaip tik nori.
Šiandien mes vėl galim džiaugtis per Dievo malonę atgauta laisve. Kartu su ja baigėsi diskriminacija dėl tikėjimo. Mūsų parapijoje dvigubas džiaugsmas. Ši šventovė atšventusi 10-ies metų konsekraciją, šiandien tituluojama bazilika. Tai mūsų, Gyvosios Bažnyčios, savotiškas įvertinimas, kartu įpareigojantis per maldą, meilę Dievui tapti žibintu daugeliui, trokštančių atrasti kelią pas Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų.
Mes laisvai galime išpažinti Dievą. Tačiau blogis niekada laisva valia neužleidžia savo pozicijų. Piktojo pasaulis ir jo tarnai daro viską, kad tik žmogus nerastų Dievo, kad tikintieji vietoje maldos vartotų keiksmus ir kritiką: “Kas iš tos laisvės? Ji vargšais ir alkanais mus padarė… anksčiau buvo kitaip“
Ką mato šiandien jaunimas ir net vaikai? Televizijos ekranai, interneto puslapiai persunkti seksu bei prievarta. Tą patį jie mato realiame gyvenime. Įvairiuose klubuose diskotekų metu, net gatvėse laisvai prekiaujame svaigalais, psichotropinėmis medžiagomis, kuriomis svaiginasi nemaža dalis jaunimo.
Šėtonui aišku, kad tokiose širdyse Dievui tikrai vietos nėra.
Taigi, laisvė atgauta, tačiau kova su blogiu dar nelaimėta, kol kas blogis viršija gėrį. Dabar ypač reikia maldos, kad tylioje, nematomoje kovoje sustiprintume gėrio potencialą, kurio dėka galėtume paskandinti blogį.
Ar įmanoma nugalėti blogį be Dievo? Atsakymas – ne! Pasaulio istorija rodo, kad nuo Rojaus laikų žmogus nutolęs nuo Dievo dažniausiai pralaimi.
Tiktai tada, kada žmogus kovoja ne savo, o Dievo jėga, tada jo kova būna sėkminga. Be bažnyčios, be Sutaikinimo Sakramento, be dvasinės jėgos sakramento – Eucharistijos žmogus tėra tik gerų norų pilnas, lengvai pavandeniui nešamas šapelis.
O ką gali nuveikti pavandeniui nešamas, srovės valdomas šapelis?
Tik Dievo galios pilnas žmogaus žodis yra galingas, tuomet iš jo plaukia ne žmogaus, bet Dievo jėga.
Prisimindami lietuvių tautos vienybę ir pasitikėjimą Dievu, kovojant už laisvę, kviečiu ir šiandien jungtis vieningoje maldoje, prašant Dievo malonės mūsų tautai. Tegul Jo šviesa nutiesia tikrosios laisvės kelią per nuodėmių ir klaidų tamsos labirintus.
Amen.