Įžymūs teologai, Šv. Rašto tyrėjai dažnai Jėzui priskiria tokius epitetus kaip „paradoksų Dievas“, „nusidėjėlių Dievas“, „prieštaringa, nenuspėjama asmenybė“ ir t.t. Ir kaip gi kitaip galima būtų Jį apibūdinti, jei vienur Jėzus kviečia: „Imkite ant pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgailą“ (Mt 11.29), o kitur Jis skelbia: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10,34). Vienur Jis mielaširdingai atleidžia nusidėjėlei nuodėmes: „Jai atleidžiama daugybė nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7,47 ), o tuo tarpu piktas ir negailestingas Rašto aiškintojams, žydų vadams ir fariziejams, kuriems ne kartą kalbėjo: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! (...) Vargas jums aklieji vadai !“ (Mt 23,15-16).

Mes matėme Jėzų iš meilės verkiantį prie savo draugo Lozoriaus kapo, pilną meilės Jeruzalei: „Jeruzale, Jeruzale! (...). Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka viščiukus po sparnais...“ (Mt 23, 37). Mirdamas žiauriausia mirtimi ant kryžiaus Jis įvykdė didžiausią, tobuliausią Meilės aktą, atleisdamas savo priešams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23-34).

O štai šios dienos Evangelijos skaitinyje vėl matome Jėzų įpykusį, griežtą, net su rimbu rankose. Evangelija nukelia mus į žydų Velykų laiką, kai buvo įprasta aukoti Dievui „kruvinąsias ir deginamąsias aukas“, todėl aukotojų patogumui žydų šventyklos šventoriuje susirinkdavo prekeiviai, kurie prekiavo tinkamais aukoms gyvuliais – jaučiais, avimis bei balandžiais. Čia pat sėdėjo ir pinigų keitėjai. Suprantama turgaus šurmulys sukeldavo triukšmą ir tai kėlė pamaldžių Dievo garbintojų tarpe nepasitenkinimą bei pasipiktinimą.

Kas gi turėjo saugoti šventovę ir rūpintis tvarka joje? Aišku, kad kunigai. Tačiau jie matyt turėjo naudos iš vykstančios prekybos ir visiškai nekreipė dėmesio į susidariusią netvarką. Kaip matome Jėzus radęs betvarkę, įpyko ir susisukęs iš „virvučių rimbą“, išvijo visus iš šventyklos: „Išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“ (Jn 2,15). Savo elgesį paaiškino trumpai: „Iš mano Tėvo namų nedarykitės prekybos namų!” (Jn 2,16). Jis dar kartą patvirtina, kad yra Dievo Sūnus ir turi teisę ginti savo Tėvo namų garbę. Ar Jėzus neparodė mums pavyzdį, kokie turime būti principingi ir nepriekaištingi Dievo akivaizdoje.

Mieli tikintieji, gerai pamąstykime, ar visada ryžtingai ginate Jėzaus mokymą, ar nesate atlaidūs tiems, kurie pasišaipo iš Šv. Rašto, Bažnyčios ir jūsų tikėjimo? Ar nenuolaidžiaujate tiems, kurie stumia jus nusikalsti? Galbūt, leidžiate nuodėmei apraizgyti jūsų sielą, protą, sąžinę. Jei taip, ar nebijote, kad prisikėlęs Jėzus bus griežtas ir negailestingas, paėmęs rimbą į rankas ištars: Eik šalin, šėtone!” (Mk 8,33), pastatys „kairėje – ožių pusėje“ (Mt 25, 33) ir kaip „netikusį tarną išmes į tamsybes” (Mt 25,30).

Žmogus apsipratęs su kasdieninėmis nuodėmėmis dažniausiai nemąsto, kas jo laukia ateityje. Žydai taip pat buvo apsipratę su pirkimu – pardavimu šventoriuje. Tai buvo virtę įpročiu ir be to vyko vyresnybės akyse. Pasipiktinę jie reikalauja iš Jėzaus ženklo: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti? (Jn 2,18). Į tai, kaip skaitėme, Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!” (Jn 2,19). Žydai, net Jėzaus mokiniai tuomet nesuprato, apie kokią šventyklą eina kalba. Jiems buvo keisti Jėzaus žodžiai, nes jie vis dar netikėjo, kad Jėzus yra tikrasis Dievo Sūnus. Jie laukė galingo, kovingo Mesijo, kuris išvaduotų Izraelį nuo svetimšalių. Jiems nebuvo priimtinas nuolankus, atgailai kviečiantis Mesijas. Žydai troško žemiškų malonumų bei džiaugsmo, jie tikėjosi žemiškos karalystės, todėl atmetė Kristų kaip Mesiją ir labai greit patyrė visišką žlugimą.Vos praėjus 70-čiai metų po Kristaus nukryžiavimo, Tito legionai užėmė Jeruzalę, sunaikino šventyklą, ištrėmė ir išsklaidė po visą pasaulį žydų tautą.

Šiandien taip pat didelė dalis krikščionių iš Kristaus laukia tik žemiškų gėrybių, prašo Jo, kad užtikrintų žemišką gerbūvį, aprūpintų kūną, o sielą paveda Dievo gailestingumui, įsivaizduoja, kad sielos išganymas savaime užtikrintas.Jėzus visą laiką sakė, kad „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18,36), ir kvietė: „Jūs pirmiausia ieškote Dievo karalystės ir jo teisybės“ (Mt 6,33). Jis nuolat skelbė apie meilę Dievui ir iš jos išplaukiančią meilę artimui, tačiau buvo griežtas visam tam, kas žeidė Dievo šventumą, kas skatino nuodėmę. Jėzus negailestingai išvaikė prekeivius iš šventyklos, nes tai buvo vieta garbinti Dievą, tai buvo Jo Tėvo namai, o ne kokia nors piktadarių lindynė.

Apaštalas Paulius rašė: „Ar jūs nežinote, kad jūsų sąnariai, yra jumyse esančios Šventosios Dvasios šventovė?“ (I Kor 6,19).
Taigi, ir mūsų kūnas yra Dievo šventovė, kurioje dažnai apsilanko Kristus. Ir ką Jis kiekvieną kartą randa? Kaip mes Jį sutinkame ir priimame?

Dabar yra laikas, kai mes sąžiningai, nieko neslėpdami turime daryti nuoširdžią atgailą, išvalyti sielą nuo pasaulio triukšmo, prekeivių suktumo, kad atėjusiam Jėzui nereikėtų imtis rimbo ir pačiam daryti tvarką mumyse. Amen.