Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

IV gavėnios sekmadienis, B (Jn 3,14-21) (2015-03-15)

Klebono mons. V.Grigaravičiaus homilija

Šios dienos Šv. Rašto liturgija byloja apie begalinę Dievo meilę, apie Dievo gailestingumą ir atlaidumą žmogui, kuris nuolat pakliūva į nuodėmių pinkles.

Pirmajame skaitinyje skaitėme: „Judo vadovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove“ (2Krn 36,14). Tačiau Viešpats „per savo pranašus juos nuolat įspėdavo, nes jam buvo gaila savosios tautos“ (Krn 36,15). Apaštalas Paulius taip pat rašo: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2,4).
Vadinasi Dievas mus myli nepriklausomai nuo mūsų pastangų ir gerumo. Mūsų geri darbai yra tik atsakymas į Dievo meilę, bet ne tos meilės priežastis. Dievas myli mus ne dėl mūsų gerų darbų, bet, kad mes turėtume noro būti gerais ir turėtume jėgų daryti gerus darbus.

Toliau Paulius rašo: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2,9). Tačiau mes turime tikėti tuo, kad Dievo meilė yra dovana mums, kuri ateina pirma, viso to, ką mes darome.
Ir apaštalas Jonas Evangelijoje primena: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,15), tai yra Dievas mus myli pirma, nei mes pradedame Jį mylėti. Dievas visa padarė, kad suklydęs žmogus laisva valia grįžtų prie tiesos. Jis siuntė į pasaulį savo Sūnų, kuris savo pavyzdžiu išmokytų mus meilės. Šv. Rašte aprašomas įvykis apie Izraelitų kelionę per tyrus. Kai žydai artėjo prie kelionės tikslo, nusikaltusius Dievas baudė ir jų vėl gailėjosi. Daugelis žmonių mirė, nes nuodingos gyvatės juos sukandžiojo. Dievo paliepimu Mozė pakėlė bronzinį žaltį ant kryžiaus. Žmonės, kurie žvelgė į kryžių – išsigelbėjo. Kristus įžvelgė kryžiaus aukos simbolį, nes Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3,14). Aukos kryžius daugelį žmonių atvedė prie Dievo meilės.

Daug pavyzdžių randame Šv. Rašte, kaip nusidėjėliai įtikėję grįžta į tiesos gyvenimą. Ryškiausias jų - suklydusio Sauliaus pašaukimas būti apaštalu Pauliumi. Tūkstančius atsivertimo pavyzdžių sutinkame gyvenime. Keletą metų atgal Lietuvoje svečiavosi prancūzas Timas Guenardas autobiografinės knygos „Stipriau už neapykantą“ autorius. Jis liudijo Kristų, kurio meilė padėjo jam pakilti iš bedugnės, į kurią nuo vaikystės jį buvo įstūmęs likimas. Trijų metų Timą paliko motina ir jis pačių žiauriausių smūgių susilaukdavo iš tėvo, kuris turėjo sūnui sakyti: „Aš tave myliu.“  Timas iki tam tikro laiko gyveno turėdamas tris svajones: būti išvarytam iš pataisos kolonijos, kur buvo pasodintas, tapti gaujos vadeiva ir trečioji - nužudyti tėvą.

Šio žmogaus likimas, - tai daugelio pamestų, mušamų, išnaudojamų, nepatyrusių žmogiškos meilės vaikų likimas. Tokių vaikų šiandien mes sutinkame ne vieną ir ne dešimtis. Nepatyrę meilės jie žiaurūs, negailestingi, dega neapykanta kiekvienam sutiktajam. Apie juos sakoma, kad jie prarasti, į juos dažniausiai numojama ranka.

Argi Dievas to nori? Argi tam Jis sukūrė žmogų panašų į savo paveikslą? Jo meilė veikia per žmogų. Timas Guenardas taip pat atrodė beviltiškai pasmerktas nusikalstamam gyvenimui. Tačiau jis sutiko žmones, kurių supratingi žvilgsniai, padrąsinantys žodžiai, mokėjimas priimti jį kaip Dievo kūrinį, padėjo jam išvysti šviesą, patirtį Dievo meilę. Ir šiandien jis dalija savo meilę likimo nuskriaustiesiems, padeda jiems sugrįžti į gyvenimą, pažinti Dievą, patirtį Jo meilę. Jėzaus pavyzdžiu būkime kantrūs ir atleidžiantys, nepasmerkime iš karto tų, kurių sielos sužeistos, kurie neturi vilties išbristi iš tamsybių karalystės. Savo meile padėkime jiems gydyti žaizdas, parodykime jiems kelią į šviesą.

Timas daug kartų klupo ir dėka sutiktų žmonių meilės, pasitikėjimo vėl atrasdavo jėgų pakilti. Pagaliau, jis priėjo išvados: „Kuo daugiau priimu Jėzaus atleidimą, tuo labiau širdies gelmėje neišvengiamai aiškėja: turiu keisti savo gyvenimo būdą. Neįmanoma atstatyti gyvenimo, jei jis paremtas: kerštu, įtarumu, smurtu...“,- rašo jis savo knygoje.

Ir Jėzus pokalbyje su Nikodemu pareiškė, kad nuodėmingas žmogus, norėdamas užsitikrinti amžiną gyvenimą danguje, privalo mirti nuodėmei ir iš naujo atgimti per malonę, tapdamas nauju žmogumi.Jėzus šiandien mums sako: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“. (Jn 3,19). Jei norime eiti išganymo keliu, mes turim rinktis šviesą, nes tik tie, kurie daro bloga, bijo šviesos „kad jo darbai neaiškėtų“ (Jn 3,20). Tačiau gyvenimo realybė yra tokia, kurią atspindi dviejų jaunuolių pokalbis tuščiame riedančiame traukinio vagone:
Mergina vyko ieškoti tėvo, o jaunuolis buvo benamis. Mergina – kupina svajonių, laikas nuo laiko švelniai žvelgė į jauną, tačiau išvargusį jaunuolio veidą. Jis gi – liūdnas ir apatiškas. Jis juto mergaitės žvilgsnį ir tai jį erzino. Ko žiūri į mane? – grubiai prabilo jis.- Žvelk pro langą ir grožėkis vaizdais.
- Man atrodo, kad turi sunkių išgyvenimų. Man gaila tavęs, - draugiškai atsiliepė ji.
- Nori žinoti, kas esu? Gimiau nenorėtas, augau nemylėtas, gyvenu bastūnas! – išdrožė jaunuolis.
Mergaitė, kurį laiką tylėjusi, drąsiai tarė:
- Gyvenimas nėra toks, kokį tu įsivaizduoji. Yra gerų žmonių. Yra mylinčių širdžių. Meilė kiekvienam yra prieinama, jei jis jos negesina savyje, ir jei jos ieško kituose.

Šis pokalbis atskleidžia dvi žmogaus gyvenimo puses. Yra tokių, kurie tarsi akli bastūnai eina į nežinią, į pražūtį. Tačiau žymiai daugiau yra tokių, kurie niekada nepraranda vilties, jie visada deda pastangas pakilti iš purvų, nugalėti kliūtis ir išeiti į naują gyvenimą. Pamąstykime, kurių pusėje esame mes. Ar esame pasiruošę mirti nuodėmei ir prisikelti naujam gyvenimui su Kristumi, ar liksime apatiški ir vieniši klajūnai tamsoje? Apaštalas Paulius įspėja, kad: „Dievas mus atgaivina iš nuodėmės mirties, bet mes, atgaivinti privalome apsivilkti nauju žmogumi ir gyventi nauju gyvenimu, „būdami šventi ir nesutepti per meilę” (Ef 1,4). Tvirtai pasiryžkime nusimesti nuodėmių naštą, kuri neleidžia įtikėti, verčia abejoti, skatina ieškoti nusiraminimo žemiškuose malonumuose. Būkime verti Kristaus begalinės meilės mums, Jo kryžiaus aukos. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015